Pagrindinis šio eksperimento tikslas: sužinoti kaip toli Europoje galima nukeliauti traukiniais. Išvykau iš Kauno prieš savaitę ir jau pagaliau pasiekiau Gibraltarą! Žinoma, kelionės metu apsistodavau kai kuriuose miestuose apsižvalgyti. Antroje dalyje dalinausi įspūdžiais apie tai, kas vyksta Prancūzijos traukiniuose.
Iš ten pajudėjau link Barselonos, Madrido ir pagaliau pasiekiau tolimiausią tašką traukiniais – miestą Algeciras. Gyvenimas ir kelionės krečia pokštus. Žinote ką? Atsitiko taip, kad paskutinėje stotelėje susitikau lietuvius ir su jais kartu kirtome Gibraltaro sieną. Tad šioje – trečioje kelionės pasakojimo dalyje noriu pasidalinti išskirtiniais kadrais, kaip mums viskas klostėsi.
[youtube v=”h2wdv7YZjao”]
Gibraltaro sieną kirtau su lietuviais
Į Gibraltarą galima patekti keliais būdais, tačiau šis – vienas iš patogiausių:
- Traukiniu vykti iki Ispanijos miesto Algeciras – tai artimiausia traukinio stotelė. Ten sėsti į autobusą, kuris veža iki Gibraltaro muitinės sienos. Kelionė trunka apie 15-20 min. Autobusai važiuoja, kone, kas valandą. Gibraltaro sieną patartina iš Ispanijos į Jungtinę Karalystę kirsti pėsčiomis. Tai nieko nekainuoja, priešingai nei su savo transportu. Ir patį Gibraltarą tyrinėti pėsčiomis. Šis pasirinkimas – pats geriausiais norintiems įspūdingų potyrių.
Gibraltaro panorama. Sandros Galdikaitės nuotr.
Tą pasirinkau ir aš. Tik, vykau ne su autobusu, o su kemperiu, kurį vairavo lietuvis! Taip taip, perskaitėte teisingai! Kelionės yra žavingos tuo, kad jose ir nutinka didžiausi gyvenimo nuotykiai. Man į kompaniją netikėtai prisijungė dar du tautiečiai – lietuviai. Kaip tai atsitiko?
Visą šią kelionę dalinuosi įspūdžiais viešai: tiek savo socialinių tinklų paskyrose, tiek spaudoje. Tad vienas iš buvusių kolegų, pamatęs, kad vykstu link Gibraltaro, parašė man žinutę:
- Labas, esu tame krašte, jei nori – galiu parodyti įdomių gyvenimo ant ratų pavyzdžių.
Tai buvo pirmoji žinutė, po kurios jau tarėmės kaip vyksime kartu į Gibraltarą. Kolega Juozas – jau kelis mėnesius gyvena Ispanijoje, kemperyje ant ratų. O jis taip pat turi ir kaimyną – kitą lietuvį. Tad visi trys ryte susitikome Algeciras mieste ir išvažiavome link Jungtinės Karalystės įspūdingos žemės.
Prie Gibraltaro sutikti lietuviai: Juozas ir Rolandas. Sandros Galdikaitės nuotr.
Kova dėl įspūdingos jungties su Afrika vyksta jau kelis šimtus metų
Turbūt daugeliui, kaip ir man, kyla klausimas: kodėl tas mažas žemės gabalėlis priklauso ne Ispanijai, o Jungtinei Karalyste? Žinote, prisipažinsiu, kad perskaičiau, kone 30 skirtingų šaltinių tiek pačiame Gibraltare, tiek internete įvairiomis užsienio kalbomis – ir visi jų pasakoja vis skirtingas detales.
Kaip ir visame pasaulyje – kiekvienas žemės lopinėlis, buvo atrastas žmonių. O kai žmonės atranda gerą išgyvenimą žadančią galimybę – prasideda varžytuvės: kas viska kontroliuos. Taip atsitiko ir su Gibraltaru. Tai, kone, viena iš palankiausių jungčių tarp Europos ir Afrikos žemynų. Šiame vandens uoste ir dabar tiesiog plaukte plaukia tiek legalūs, tiek nelegalūs kroviniai.
Seniausi žmogaus gyvybės ženklai randami dar nuo neandartaliečių laikų. Į šią uolą buvo užsukę finikiečiai, romėnai, vandalai, gotai, tačiau nei vieni iš jų pastovios gyvenvietės neįkūrė. Tiesiog atvykdavo, apsistodavo ir išvykdavo.
Krovininiai laivai Gibraltare. Sandros Galdikaitės nuotr.
Tačiau viskas pasikeitė, kai 1160m. į Gibraltaro uolą atplaukė Šiaurės Afrikos klajokliai, kuriems visą paradą dirigavo karalius Abdulas Mamanas. Čia jis pasistatė pilį ir su savo žmonėmis įkūrė pastovią gyvenvietę. Beje, pilies pagrindinis bokštas yra išlikęs iki šiol ir turistai gali jį aplankyti.
Klajokliams nerūpestingas gyvenimas Gibraltare tęsėsi beveik 300 metų, kol ispanai susivokė apie įspūdingą jungtį su Afrikos žemynu. Ėmė ir jėga užgrobė visą teritoriją.
Sakoma, kad kiekvienas blogas poelgis turi karmą. Taip atsitiko ir su ispanais. Kai jie užgrobė arabų klajoklių teritoriją ir jų gyvenvietę pavertė ispaniška – į pusiasalį išsilaipino anglų-olandų ekspedicija. Pamačiusi šios žemės naudą – anglai, iš teritorijos, žingsnis po žingsnio išstūmė tiek olandus, tiek ispanus. Žinoma, pastarieji tam priešinosi visomis jėgomis. Tačiau argi kova gali vykti amžinai nesiimant jokių priemonių? Tikėtina, kad ispanai iš anglų, gavo tokį spaudimą, kad vistiek buvo pasirašyta sutartis, kuria įtvirtinta taika. Pripažinta: žemė atitenka Didžiajai Britanijai.
Kai vaikščiojome po uolą – matėme ne vieną milžinišką patranką. Iki tol apsiskaitę nebuvome ir spėliojome, kokia buvo tikroji jų paskirtis. Pasirodo, kad II-ojo pasaulinio karo metu uola tapo tarsi karo tvirtove. Nes, kurgi, kitos Europos šalys vėl nebandys okupuoti šios nuostabios jungties su Afrikos žemynu. Dėl saugumo vietiniai gyventojai buvo evakuoti iš pusiasalio.
Patranka Gilbraltare. Sandros Galdikaitės nuotr.
Jungtinė Karalystė atlaikė visus bombardavimus. Žinoma, tam pasitelkė puikiai apgalvotą logiką. Šalims, kurios palaikė Gibraltaro pusę – buvo suteikta Viduržiemio jūros prieiga ir krovinių tiekimo linija su Malta ir Š. Afrika. Taip pat buvo pastatytas oro uostas su įspūdingu pakilimo taku. O tie, kurie kėsinosi okupuoti Gibraltarą – buvo sulaukta daug šūvių iš milžiniškų patrankų ir priešininkai liko it musę kandę.
Po karo – buve Gibraltaro gyventojai galėjo vėl atgal sugrįžti į savo namus.
Įdomus faktas. Kai 1954 m. UK karalienė Elžbieta II sugalvojo aplankyti savo karalystės žemę – ispanai suskubo jai “į rankas” pateikti pretenzijas, kad visgi Gibraltaras turėtų būti jų žemė. Jungtinė Karalystė pasakė: “Gerai, apsvarstysime. Bet juk pirmiausiai turime pasiklausti Gibraltare gyvenančių žmonių – ko jie nori?”. Ispanai sutiko su šiuo pasiūlymu. Ir deja jo rezultatai parodė, kad visgi tuometiniai Gibraltaro gyventojai nori likti Didžiosios Britanijos piliečiais.
Tolimesnis “tylusis konfilktas” tarp Ispanijos ir UK vyko kaip tarp principingos žmonos ir nepasiduodančio vyro. Ispanija uždarė absoliučią sieną su savo šalimi ir patekimas į ją iki 1982m. buvo galimas tik pėsčiomis. Taip pat Gibraltaras buvo kaltinamas dėl narkotikų gabenimo, tabako kontrabandos, pinigų plovimo ir mokesčių vengimo.
Ispanai nepsidavė ir vėl paprašė surengti referendumą (Gibraltaro gyventojų apklausą) ar tikrai jie nori gyventi ir būti priklausomi nuo UK. Deja ir antrasis bandymas ispanams buvo nesėkmingas. Gibraltaro gyventojai beveik vieningai pasisakė už tai, kad šis Ispanijos pasiūlymas būtų atmestas.
Tad nenustebkite, jeigu tiek iš ispanų, tiek iš Jungtinės Karalystės piliečių išgirsite skirtingas nuomones apie Gibraltarą.
Nemokėkite už tai, ką galite padaryti patys
Uola yra milžiniška, virš 400 m aukščio, tad įkopti į ją ir takeliais aplankyti visus įdomiausius taškus yra ką veikti. Kai tik kirtome Gibraltaro pasienio muitinę tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės – mūsų kelią pastojo daugybę gidų, kurie siūlė įvairias mokamas paslaugas. Tame tarpe: užsikėlimas keltuvu, pasivažinėjimas specialiu, tik tiems takeliams skirtu transportu ir t.t. Tačiau ties šiais pasiūlymais mes nepasimovėme ir maloniai atsisakę – nusprendėme įsijungti tiesiog navigaciją telefone ir kopti pėsčiomis. Tačiau čia irgi padarėme klaidą, nes ėjome takeliais, kuriuos rodė navigacija ir atvedė prie punkto, kuriame stovėjo kitas gidas ir vėl mūsų prašė praėjimo mokesčio. Žinoma, mes, matydami, kad nėra kitos išeitis – susimokėjome po 7 eur, gavę tikslų žemėlapį – nukulniavome takeliais.
Buvome laimingi, kai prieš akis atsivėrė kvapą gniaužiančios panoramos, kai pasiekėme aukščiausius uolos taškus, kai pamatėme laukines beždžiones ir jos net užšoko mūsiškiams ant kupros. Visa tai buvo įspūdinga ir pirmą kartą per visas keliones pajautėme žodžiais nepaaiškinamą įspūdį.
Tačiau kai pamatėme kai ką, nusprendėme pasidalinti, kad pasimokytumėte iš mūsų klaidų. Žinoma, jeigu turite gerą fizinę formą. Jau beeidami žemyn – uolos šlaito šone pamatėme mažyčius laiptelius, kurie vedė iki pat apačios. Tai reiškia – veda ir nuo apačios iki pat viršaus. Tie laipteliai – visiškai nemokami. O lipant jais – atsiveria dar gražesni potyriai.
Vaizdas iš aukštai. Sandros Galdikaitės nuotr.
Tad jeigu pasitikite savo fizine forma, sąnariais ir ištverme – ieškokite šių laiptelių. Beje, jau jais lipant sutiksite tikruosius Gibraltaro sergėtojus – laukinius magotus, mielas makakų genties beždionėles. Jos tiesiog keliauja laipteliais į viršų ir žemyn, todėl gali ilsėtis ant pusiaukelėje. Jos mielos, tačiau jeigu žmogus jas erzina ir per daug lenda į jų privačią erdvę – gali ir supykti. Tad elkitės pagarbiai ir jos su jumis elgsis taip pat.
Sandros Galdikaitės nuotr.
Taip pat ir su gamta: Gibraltaro uola yra draustinis, tad pagarba faunai ir florai – būtina. Nesvarbu kiek ten paliksite pinigų, tačiau jų kiekis pasidaro visiškai niekinis, kai prasideda sąlytis su gamta. Šios uolos unikalumas iki šiol yra išlikęs dėl vienintelės priežasties. Nepasiant visų karų ir nesutarimų – žmonės sutarė dėl vieno: užlipus ant Gibraltaro žemės – susitvarkyti po savęs yra šventas reikalas. Tą pamatysite tiek gatvėse, tiek bezdžionei prižiūrint kitą bezdžionėlę.
Tiesioginė galimybė sekti kelionę valandos tikslumu
Ir toliau su jumis dalinsiuosi straipsniais bei video vlogais apie savo kelionę traukiniais į Gibraltarą bei atgal. Už operatyvų video montažą dėkoju video guru – Kęstučiui Petkevičiui. Kuris iš karto kiekvieną dieną gauna mano nufilmuotus video ir juos operatyviai montuoja, kad tik kuo greičiau pasidalintume traukinių naujienomis su jumis! O jeigu norite bent akies krašteliu kartu keliauti su manimi – visus iš karto online keliamus karštuosius video galima sekti mano Instagram paskyros @sandragald istorijose.
O apie savo keliones gyvai ant scenos pasakoju, ir akis į akį pasikalbėti yra galimybė Pasaulio kultūrų klube, 9 Vėjai Culture Club, Kauno r.
