„Laura, žurnalistus maitina kojos. Toks yra priežodis. Tad jei tu neturėtum negalios – tikiu, kad visus “apspjautum” būtum visur pirma“ – tokio komentaro iš praktikos vadovės susilaukė žurnalistikos studentė Laura Blaževičiūtė, po to, kai jos praktika buvo įvertinta 9, nes pasak vadovės – Virginijos Šimkūnienės jos judėjimo trūkumas ribojo jos galimybes. Mergina su tuo nesutinka ir teigia, kad šiais laikais, kai yra tiek galimybių – žurnalistus maitina tikrai ne kojos.
Kaune gimusi Laura Blaževičiūtė jau dvejus metus studijuoja žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete. Po pirmojo kurso ji turėjo atlikti pirmąją profesinę praktiką, regioninėje spaudoje. Parašiusi į Kaišiadorių rajono laikraščio „Atspindžiai“ redakciją greitai sulaukė atsakymo ir vasaros pradžioje pradėjo dirbti:
„Praktiką reikėjo atlikti regioninėje spaudoje, Vilniuje buvo negalima, tad teko išvažiuoti kažkur kitur. Aš norėjau į Varėną važiuoti, bet man ten neatrašė. Todėl parašiau į „Atspindžius“, nes Kaišiadorys arčiau. Man labai greitai atrašė, nebuvo jokios atrankos ir mane iš karto priėmė. Viskas buvo labai gerai, vadovė netgi pasiūlydavo mane nuvežti, kur reikia. Santykiai buvo draugiški iki tol kol sulaukiau praktikos vertinimo.“
Gimtadienio proga – „staigmena“
Praktika baigėsi ir Laura gražiai išsiskyrė su redakcija. Beliko sulaukti praktikos įvertinimo. Ir štai rugpjūtis. Graži vasaros diena ir 20-asis Lauros gimtadienis! Deja, gimtadienio proga Laura gavo nemalonią „staigmeną“ – laišką nuo praktikos vadovės, kuriame praktikos vertinimo ataskaita. Keletas devintukų, keletas dešimtukų, galutinis pažymys – 9. Mergina apsidžiaugė, tačiau neilgam – kol neperskaitė vertinimo komentaro: „9. Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“
Švelniai tariant, Laura liko šokiruota. Šia istorija ji pasidalino savo facebook tinklaraštyje „Samurai Hamster“. Visą gyvenimą su stuburo išvarža kovojanti mergina rašė, kad negalia jei netrukdo būti aktyviai ir veikti, ir ji net nežada sustoti:
Asmeninio archyvo nuotr.
„Visą gyvenimą laužiau visuomenės įsitikinimus, koks turi būti neįgalus žmogus. Pradėjau būdama trejų, kai atsistojau ir nuėjau, nors prognozės to niekada nežadėjo. Koncertavau Krokuvoje, Berlyne, Rygoje, grojau muzikos sostinėje – Vienoje. Dėl koncertų važiavau į Londoną, Varšuvą ir Rygą, pastarojoje aplenkiau kelis tūkstančius žmonių ir stovėjau pirmoje eilėje aštuonias valandas. Apskritai, nebuvo koncerto, kuriame turėčiau stovimą bilietą ir nestovėčiau pirmoje eilėje. Buvau Paryžiuje. Duokit man ramentus, aš maratoną nubėgsiu. Aš studijuoju žurnalistiką. Vieną iš tų specialybių, į kurių aprašymus praktiškai galima įrašyti nuolatinį bėgimą ir darbą naktimis.
Ar galėjau atsisėsti į vežimėlį ir nieko nedaryti? Žinoma. Man išniro kairysis klubas, ateityje reiks keisti sąnarį. Dabar jau tikrai galiu sėstis į ratukus…bet nenoriu. Galėjau rinktis sėslią specialybę, kad ir tą patį vertimą…bet nenorėjau. Noriu stotis. Eiti. Daryti. Ir patikėkit manim, šiais laikais, kai egzistuoja automobiliai, patogus viešasis transportas ir pavėžėjai kaip Uber, beveik viskas įmanoma net ir „klipatai“.“
Praktikos vadovė savo žodžių nesigaili
Ši istorija susilaukė didelio susidomėjimo, žmonės komentavo po įrašu ir išreiškė pasipiktinimą dėl tokios neteisybės. Po įrašu komentuoti suskubo ir pati laikraščio „Atspindžiai“ vadovė:
„Apgailestauju, bet tokia tiesa. Laura, žurnalistus maitina kojos. Toks yra priežodis. Tad jei tu neturėtum negalios – tikiu, kad visus “apspjautum” būtum visur pirma. Įsitikinsi, kad ne visada bus kas nuveža ar paveža. Šiaip tavo noras būti sunkios ir kartais negailestingos profesijos atstove mane žavi. Tad pirmyn ir sėkmės,“ – rašė V. Šimkūnienė.
Gavusi el. laišką, Laura dar kurį laiką galvojo parašyti vadovei ir pasikalbėti apie šią situaciją, tačiau sulaukusi tokio jos komentaro nusprendė, kad neverta su ja diskutuoti, visgi į jos komentarą atsakė, teigdama, kad ten kur jos nenuneš kojos – nuveš automobilis ar viešasis transportas, kur nepamaitins kojos – pamaitins smegenys ir noras pasiekti daugiau.
Paklausta, kaip galėtų pakomentuoti tokį vadovės požiūrį, mergina sunkiai rinko žodžius: „Iš tikrųjų aš nežinau kaip tą pakomentuoti. Man atrodo, kad žmogus dar gyvena tais laikais, kai iš tikrųjų reikėjo lakstyti visur, nebuvo interneto ir visų dabartinių galimybių. Man net keista, kaip žmogus „neina“ su dabartinėm technologijom. Man net trūksta žodžių realiai.“
Žiniasklaidai susisiekus su redakcijos vadove V. Šimkūniene, ji teigė, kad atsiprašyti neturi už ką, o jos išsakyti žodžiai – tiesa. Taip pat ji teigė, kad dalis straipsnių, kuriuos turėjo parašyti Laura buvo parašyti niekur nevykstant, o Lauros darbams trūko profesionalumo.
„Taip. Didžiąją dalį straipsnių parašiau būdama namie, net nevažiuodavau į Kaišiadoris. Man teko važiuoti tik į 3 vietas iš 8. Ir viskas buvo gerai. Tik dabar ji teigia, kad straipsniuose trūko tam tikrų dalykų, tačiau tuo metu ji man nieko nesakė,“ – tokiais vadovės žodžiais stebisi Laura.
„Gavo 9-is ir dar čia skundžiasi“
Po to, kai ši istorija išvydo dienos šviesą, skirtinguose portaluose pasirodė straipsniai apie šią praktikos istoriją. Paklausta, kokių žmonių reakcijų sulaukė, mergina pasakoja, jog didžioji žmonių dalis ją palaikė ir buvo jos pusėje, tačiau atsirado ir tokių, kurie nesuprato, kodėl Laura reiškia nepasitenkinimą:
„Neigiamų komentarų buvo portalų komentaruose. Žmonės anonimiškai komentavo. Iš tikrųjų aš jų visų neskaičiau, paskaičiau kelis ir supratau, kad geriau neskaityti. Man pasirodė, kad jie komentuoja net neskaitydami teksto, nesigilindami į jį, nes pagrinde buvo komentarai, kad „gavo 9 ir čia dar skundžiasi“. O man kaip tik pažymys yra labai geras. Atrodo, kad kitiems svarbu tik pakomentuoti.“
Laura sulaukė ne tik žmonių reakcijų, bet ir siūlymų šios istorijos taip nepalikti. Lygių galimybių kontrolieriaus Tarnybos komunikacijos skyriaus atstovė pasiūlė merginai teikti skundą. Šia galimybė Laura pasinaudojo ir šiuo metu laukia tyrimo išvadų: „Taip aš kreipiausi į tarnybą, šiuo metu vyksta tyrimas. Iki naujų metų jau turėtų būti kažkokie rezultatai.“
„Noriu, kad ši istorija būtų ne apie mane, bet apie šią situaciją“
Rašydama įrašą į savo tinklaraštį, mergina nesitikėjo, kad susilauks tiek dėmesio. Tačiau dėl savo poelgio ji nesigaili ir džiaugiasi, kad žmonės kalba apie šią situaciją: „Žinokit nesigailiu. Ir dėmesio realiai sulaukiau ne aš, o situacija. Ir man tas labai patinka. Apie pačią mane nėra daug kalbama, kalbama apie situaciją, kas atsitiko ten ir tas man labai patinka.“
Su Laura diskutavome, kad tokios situacijos parodo, kokia iš tikrųjų vis dar yra mūsų visuomenė. Todėl kalbėti apie tokius dalykus tikrai reikia, nes tai keičia žmonių požiūrį. Laura svarstė, kad galbūt toks žmonių požiūris yra likęs nuo senų laikų, kuomet neįgalieji viešoje erdvėje tiesiog „neegzistavo“:
„Aš ir pati galvoju, kad jau 2019 metai ir vis dar vyksta tokie dalykai? Ką? Ir tokį požiūrį aš pastebiu pas vyresnius žmones, iš jaunesnių to nesulaukiu. Gal taip yra todėl, kad jie yra iš senesnių laikų, kai tų neįgaliųjų nebuvo, tiksliau jie nesirodydavo viešai. Dabar jie išėjo į gatves ir žmonės nebesupranta, ką jiems daryti. Padėti, bėgti nuo jų, ar ką daryti?“
Iššūkius visada galima apeiti
Asmeninio archyvo nuotr.
Peržiūrėjus Lauros asmeninį profilį soc. tinkluose galima matyti, kad mergina itin aktyvi – koncertai, renginiai, kelionės su draugais. Atrodo, kad ji nuolat kažką veikia ir judėjimo negalia jos visai nevaržo. Paklausta, kada ji viską suspėja, Laura juokiasi, kad viską daro po paskaitų, dėl renginių iš paskaitų nebėga. Ir ji tiesiog negali nusėdėti vietoje, tiksliau gali, bet nenori, o atsiradus iššūkiams – juos apeina:
„Aš esu toks žmogus, kuris negali nusėdėti vietoje. Gal ir galėčiau, bet nelabai noriu. Man norisi, tiesiog, atsistoti ir eiti, visur ir daryti visokius dalykus. O dėl iššūkių, tai taip, aš susiduriu su jais. Man yra sunkiau eiti ilgesnius atstumus. Jau kilometras man yra žiauriai daug. Bet tuos iššūkius galima apeiti visą laiką. Pasiimu ramentus ir einu.“
Lietuvoje viešos įstaigos nėra visiškai pritaikytos neįgaliesiems
Su Laura kalbame, kad gyvename tokiais laikais, kai technologijos gali labai daug. O dabartinės galimybės leidžia neįgaliesiems tai, apie ką prieš 10 metų jie tik galėjo pasvajoti. Tačiau situacija galėtų būti ir geresnė:
„Vilniuje aišku geriau nei tarkime Kaišiadoryse. Bet dar tikrai yra kur tobulėti. Pavyzdžiui, padaro tą nuvažiavimą, bet šalia prideda gėlių. Tai popieriuose kaip ir viskas pritaikyta, bet iš tikrųjų tas pritaikymas neveiksmingas. O tas pritaikymas dėl popierizmo, tai kvailai atrodo. O kai kur išvis nėra užvažiamų. Pavyzdžiui, kokioje kavinukėje – laiptai. Ir tie laiptai dar statūs, tai užvažiuot su vežimu – be šansų. Užsienyje tikrai geriau pritaikyta nei Lietuvoje. Žymiai geriau. Aš gyvenu Užupyje, tai čia labai siauros gatvelės, tai eiti su ramentais – sunku.“
Žmonių požiūris – perdėta pagalba ir gailestis
Labiausiai Laurą erzina žmonės, kurie jos gailisi. Neįgalieji – tokie pat žmonės, tik negalintys kažko padaryti, sako mergina:
„Žvilgsniai manęs neerzina, nes yra žmonių, kurie tiesiog nėra matę šitų dalykų. Kas mane erzina tai gailestis. Aš suprantu, kad žmonėms kartais gaila mūsų, bet jie žiūri į mus lyg į kokius vargšus, o mes juk tokie patys žmonės, tik kažko negalim padaryti. Kas labai erzina, tai pavyzdžiui, kai einu gatve ir prie manęs prieina kokia bobutė ir pradeda man aiškinti, kad man reikia melstis, nes man reikia Dievo pagalbos. Ji išvis nežino nei ar aš meldžiuosi kam, ar ne.“
Gailesčio Laura sulaukė ir šioje istorijoje, kai redakcijos vadovė pakomentavo, jog praktikos pažymys buvo pakeltas iš gailesčio, taip pat ji teigė, kad mergina išvis turėtų dėkoti, jog buvo priimta: „Laura manau, kad nėra tikslo veltis į diskusijas. Aš padariau irgi tavo atžvilgiu viską ką galėjau. Kaip vertini Varėnos laikraštį, kuris tavęs į praktiką nepriėmė? Vietoj ačiū už teisingą įvertinimą ir padėjimą sulaukiu vos ne spjūvio,“ – po įrašu rašė V. Šimkūnienė.
Pasak Lauros, žmonių gailestis reiškiasi ne tik gatvėje, bet ir įvairiuose renginiuose, kurie būna skirti neįgaliesiems: „Ir šiaip, įsivaizduokit būna kažkoks renginys skirtas neįgaliesiems, bet renginį veda tik sveiki žmonės. Ir gali jausti tokią gailesčio aurą. Atrodo lyg renginio tikslas parodyti, kad mūsų reikia gailėti.“
Ateities planuose – žurnalistika
Asmeninio archyvo nuotr.
Laura itin aktyvi mergina, be kasdienių paskaitų Vilniaus universitete, mergina randa laiko ir draugams, sužadėtiniui ir renginiams bei koncertams. O savo kūrybą ir mintis „sudeda“ į tinklaraštį „Samurai Hamster“. Toks pavadinimas sugalvotas ne šiaip sau: ,,Samurai“ – nes Laura nuo mažų dienų moka pakovoti už save ir už kitus, lyg samurajus, o „Hamster“ (angl. žiurkėnas) pravardę jai sugalvojo sužadėtinis, dėl jos mielumo. O jos ateities planuose tikslų netrūksta:
„Kitiems metams turiu didelių planų su savo tinklaraščiu, bet kol kas nežinau, kaip viskas gausis, tai dar nieko sakyti negaliu. O savo gyvenimą planuoju sieti su žurnalistika, į viešuosius ryšius nelabai noriu, nors mums dėstytojai sako, kad didžioji dalis jūsų eis į viešuosius ryšius, bet aš sakau: Ne, neisiu. Nenoriu. O šiaip, dabar mums reikia rinktis ar televizija, ar radijas, ar spauda. Tai kol kas nežinau. Arba į radiją, arba į spaudą. O svajonių turiu tiek, kad jos kartais man painiojasi viena su kita. Bet žiūrint į tai, kaip man dabar sekasi, manau, kad viskas bus gerai.“
Nesuklysiu Laura pavadindama maištinga siela, ieškančia teisybės: „Taip, ir aš visur visada labai noriu ieškoti teisybės. Na tai prisieškojau. Gal dėl to ir nuėjau į žurnalistiką,“ – juokėsi mergina.
Lauros patarimas žmonėms: nebijokite paklausti, ar reikia pagalbos?
Daugelis žmonių dažnai nežino kaip elgtis sutikus neįgalų žmogų, vieni net neprašyti stengiasi kuo labiau padėti, kiti – išsigąsta, ignoruoja, nežino kaip elgtis. Kaip reikėtų elgtis susidūrus su negalia turinčiu žmogumi, kad jo neįžeistum?
„Visada galima paklausti, ar reikia pagalbos? Juk už paklausimą tikrai niekas į galvą neduos. O jeigu tu prieisi prie žmogaus, pradėsi stumt vežimėlį, gal net ne į tą pusę, kur jam reikia, arba gali jį net užgauti. Mane labai nervina, kai aš lipu į autobusą ir žmonės pamatę, kad man sunkiau įlipti pradeda mane stumti iš užpakalio, tada man nei malonu, nei man tos pagalbos reikia, jie net nepaklausia.“
Tai reikia tiesiog šnekėtis?
„Taip, komunikacija yra viskas. Ir ji gali išspręsti visas situacijas.“
Gruodžio 3-oji – tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Daugiau nei prieš 30 metų pradėta aktyviai supažindinti visuomenę su neįgaliųjų žmonių problemomis ir kovoti už tai, kad tokiems žmonėms būtų suteiktos vienodos teisės. Tačiau net ir 2019-iais pasitaiko tokių situacijų kaip ši ir lygios teisės yra pamirštamos. Šiais laikais žmonės su negalia gali išreikšti save visose srityse: technologijos, kompiuteriai ir internetas suteikia sąlygas visiems. Tad norint kažko pasiekti nereikia nei kojų, nei rankų, užtenka – noro ir ryžto.
