Prieš kelis metus teko bendrauti su viena mergina, apie kurią šiaip jau nieko blogo negaliu pasakyti, bet vienas dalykas mane ypač erzindavo. Praktiškai kiekvienas mūsų pokalbis baigdavosi fraze: „turėčiau aš vaikiną…“. Ir nesvarbu, apie ką kalbėdavome: ateities tikslus, savaitgalio planus, buitį ar svajones, jos išvada būdavo viena – absoliučiai viskas jos gyvenime pasikeistų jei ji turėtų…vaikiną.
Greičiausiai mane tai erzindavo todėl, kad aš taip nemaniau. O ji šios pozicijos laikėsi tvirtai, ir bandydavo ją man įpiršti: „Tu pati pagalvok, va turėtum dabar berną, tai viskas kitaip būtų, keliautumėt visur kartu, šunį galėtumėt auginti“, – sakydavo ji man. O mano žodžių, kad keliauti aš galiu viena, o šunį vieną dieną auginsiu, ir nesvarbu ar kažkas man padės tai daryti, ar ne, ji net girdėdavo. Nežinau, kaip dabar ji gyvena, bet tuomet niekada nemačiau jos iš tiesų laimingos, nes ji tik nuolat laukė. Labai tikiuosi, kad sulaukė.
Kuo man daugiau metų, tuo dažniau svarstau, kodėl vieni žmonės nuolat yra santykiuose, o kiti visada yra vieni (bet ne vieniši). Tikiu, kad vieno atsakymo čia negali būti: vieni bijo įsipareigoti, kiti nenori keisti laisvo gyvenimo būdo ar prisitaikyti prie kito žmogaus, priežastys – įvairiausios. Na, bet kalbėti noriu ne apie jas. O apie tai, ar būdamas vienas žmogus gali jaustis laimingas? Ar tai įmanoma?
Jau tuoj liksi senmerge…
Dar įdomus pastebėjimas: dažniausiai vaikinai dėl vienatvės nesuka sau galvos arba daro tai kur kas rečiau nei merginos (ypač artėjančios prie 30-ies metų). Ir greičiausiai taip yra dėl įdomaus visuomenės požiūrio. Ar esat girdėję, kad 25 metų vaikiną kas nors pavadintų senberniu? Greičiausiai ne, na, bent jau aš tikrai negirdėjau, o štai su merginomis yra kiek kitaip. Dar nesulaukus 25-erių, vyresnių giminaičių buvau patraukiama per dantį, sulaukdavau užuojautos žvilgsnių ir komentarų: tai jau tuoj liksi senmerge…
Tačiau aplink mane yra daug suaugusių, išsilavinusių ir įdomių žmonių, tiek vyrų, tiek moterų. Ir jie yra vieni. Tačiau ar tai reiškia, kad jie yra vieniši ir nelaimingi? Mąstydama apie tai, ar žmogus gali jaustis laimingas neturėdamas „antrosios pusės“, nutariau apie tai pasikalbėti su savo draugais ir pažįstamais.
Kai esi vienas, nors ir esi santykiuose
Pamenu turėjau tokią draugę, kuri niekada nebūdavo viena. Tikrai niekada. Jeigu vieni jos santykiai skaičiuodavo paskutines dienas, ji greitai susirasdavo pamainą. O iki tol, nesvarbu, kaip blogai bebūtų ji iš paskutiniųjų laikydavosi įsikabinusi savo „antrosios pusės“. Ko tik nebūdavo – ir ašarų, ir pykčių, ir grasinimų. Žodžiu, scenų puikiai tinkamų telenovelių scenarijui. Ir visi mano argumentai, kad galbūt, bent trumpam, būtų geriau pabūti vienai buvo bergždžias reikalas… Jos atsakymas buvo vienas – „negaliu būti viena, nes būsiu nelaiminga“. Bet tu ir dabar esi nelaiminga, teigdavau aš. Tada mano draugė pasakė, kad būtų dar nelaimingesnė.
Vis atsimenu šį pokalbį ir vis mąstau, kiek toje mano draugėje daug tilpo meilės kitiems, bet kiek mažai joje buvo vietos sau… Tiksliau sau vietos ten turbūt visai neliko, o kai nėra vietos sau, tada tu ir ieškai to kažko, kažko, kas galėtų užpildyti tą erdvę. Taip, sutinku, vienatvė gali gąsdinti ir kartais būti sunki. Bet nematau nieko baisiau nei būti ne su tuo žmogumi. Kiekvieną kartą, kai suprasdavau, kad šis žmogus ne man, jausdavausi daug vienišesnė nei būdama viena.
Pasikalbėjau su vienu savo draugu, kuris jau senokai neturi ilgalaikių santykių, nepaisant to nepavadinčiau jo nelaimingu žmogumi – per kelis metus jis spėjo ir pakeliauti ir karjerą pasidaryti bei išpildyti vieną iš savo svajonių – rašyti knygą, kurią vieną dieną, tikiu, ir išleis.
„Kartais jausdavausi vienas net ir turėdamas antrą pusę, o kartais ir be jos jaučiu pilnatvę. Bet šiuo metu, kai esu vienas, tai man gyventi nėra sunku, man padeda mano pačio mintys ir norų siekimas. Labai padėjo pradėti rašyti knygą, nes tai užima labai daug turiningo laiko, kurį investuoju į tai, kas man duos nuostabią, nors iš neapčiuopiamą grąžą. Domėjimasis įvairiais dalykais mane atitraukia nuo jausmo, kad esu vienas. Aš bendrauju su įvairiais žmonėmis, susipažįstu su įdomiomis asmenybėmis ir taip tobulėju, būdamas santykiuose negalėčiau to pilnai daryti.“
Kitas mano pažįstamas vaikinas, teigė, kad ilgalaikių santykių negali turėti tol, kol neturi įgijęs tam tikros patirties ir nežinai, koks tavo tikslas:
„Kaip tu gali kažkam kažką duoti jeigu negali nieko suteikti sau pačiam? Mano nuomone tu turi pamatyti šiek tiek gyvenimo, susitvarkyti su savo mintimis, išsigryninti sau, ko tu nori ir eiti tuo tikslu. O tada ir tinkamas žmogus atsiras. Aš ilgai nežinojau, ko aš noriu ir iš gyvenimo, ir iš to kito žmogaus, todėl visi santykiai ir baigdavosi blogai. O dabar aš esu laisvas, laimingas ir turiu tikslų, kai juos įgyvendinsiu, tada galvosiu apie šeimą. Bet iki tol man yra labai gerai ir taip.“
„Daryk viską, ką darytum poroje“
Su kita drauge diskutavom, kad kartais būti vienam būna liūdna. Galbūt tokį jausmą net jauti ne tu pats, bet kiti žmonės… Taip, skamba keistai. Bet taip yra: kartais tavęs nekviečia į bendrus pasibuvimus, nes juk visi porom, o tu ne, tai ką tu ten veiksi? Kiekvieną kartą susitikus su seniai matytu draugu ar giminaičiu vienas pirmųjų klausimų būna: „Nu tai, ar susiradai kažką jau?“. O išgirdus neigiamą atsakymą, sulauki nuleistų žvilgsnių, atodūsių ir užuojautos kupinų: „Gaila…“.
Paklausiau draugės, kaip neleisti, kad žmonės tave įtikintų, kad tau išties blogai? Juk, kai kiti sako, kad tau turėtų būti liūdna, tu ir pats gali imti ir patikėti tuo. Ji man pasakė: „Daryk viską, ką darytum poroje“. Ir šiame pasakyme yra daug tiesos. Tu gali daryti viską. Poros eina į kino teatrą – tu gali eiti su draugais, arba vienas. Poros keliauja į romantiškas vietas – solo kelionė irgi gali būti ne ką mažiau romantiška. Tiesa ta, kad kol buvimas su savimi tau nesuteiks laimės, tol ir santykiai to nepadarys:
„Labai ilgai bijojau būti viena. O dabar man tai pradeda patikti – ta nepriklausomybė, ramybė žavi. Susikūriau geresnį santykį su savimi, klausau savo norų ir save statau į pirmą vietą. Ir pirmą kartą gyvenime jaučiuosi rami ir patenkinta. Noriu sukurti pilnaverčius santykius, bet jeigu taip ir nenutiks – tai manęs negąsdina“, – apie buvimą su savimi pasakojo viena pažįstama mergina.
Dalinuosi keliais patarimais, kuriuos man įvardijo poros neturintys žmonės:
Keliauk. Viena mano pažįstama mergina jau seniai sunkiai suskaičiuotų visas savo keliones. Kiek nuotykių, kiek neįtikėtinų istorijų ji gali papasakoti. O geriausia tai, kad neturėdama poros, ji dažniausiai keliauja viena, draugai juk ne visada gali prisijungti. Bet solo kelionės, pasak jos, yra pačios geriausios, tada tu esi priversta „išlipti“ iš savo komforto zonos ir bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Išvada – keliaudamas vienas tu sutiksi įdomių žmonių, išmoksi naudingų gyvenimo pamokų ir neabejotinai „paaugsi“.
Dirbk. Turbūt vienas pagrindinių pliusų, būnant vienam, tas, kad gali visą savo laiką skirti kam tik nori. Tam, kad pasiektum kažkokį išsikeltą tikslą ar susikurtum karjerą reikia ne savaitės, ne mėnesio ir dažniausiai net ne metų. Kol esi vienas, išnaudok šį laiką. Dabar turi visas galimybes daug dirbti, užsidirbti ir susikurti gerbūvį. Juk niekas nepyks, jei dabar užsibūsi darbe iki vėlaus vakaro, ar visą naktį dirbsi prie kompiuterio. Kurdamas santykius nebegali galvoti tik apie save ir savo laiką turi skirti nebe vienam žmogui, o dviem.
Bendrauk. Ryšys su žmonėmis yra labai svarbus. Jeigu esi vienas neatribok savęs nuo pasaulio. Yra daug žmonių, kurie yra verti tavo dėmesio, kurie nori bendrauti, turi ką papasakoti ir tikrai džiaugsis tavo kompanija. Nebijok būti ten, kur visi bus porose. Viskas priklauso nuo požiūrio. Seniau galvodavau, kad labai nesmagu būti kompanijoje, kur vienintelis esi be poros. Turiu draugus, kurie jau dešimtmetį skaičiuoja kartu, ir jų kompaniją sudaro kitos poros. Tačiau ne vienas vakaras praleistas su jais buvo išties smagus, jaukus, su daug įdomių pokalbių.
Ieškok. Ieškok. Nuotykių, naujų patirčių, naujų veiklų. Savęs. Kol esi laisvas gali daryti viską, ką tik nori. Greičiausiai, kai taip nebebus tu pasiilgsi šio laiko, kai galėjai su savo gyvenimu eksperimentuoti kaip tik nori ir tau nereikėjo niekam atsiskaityti. Be abejo, visa tai galima daryti ir poroje, tačiau, kiek ištiesų tokių atvejai egzistuoja? Dažnai porose esantys žmonės didžiąją dalį laiko leidžia kartu, pamiršdami savo poreikius ir pomėgius.
Tavo laimė priklauso tik nuo vieno žmogaus
Ar esate girdėję, kad laimė priklauso tik nuo tavęs? Seniau, kai tai girdėdavau, galvodavau, kad čia kažkokia nesąmonė… Bet dabar suprantu, kad tai tiesa: tik vienas žmogus gali tave padaryti išties laimingą – tai tu pats. Tiksliau tavo mintys, emocijos ir požiūris gali sukurti tą vidinę laimę ir tada taps visai nesvarbu ar tu vienas, ar ne. Be abejo tikiu, kad žmogui reikia žmogaus. Ir tikiu, kad visi gali turėti ilgalaikius santykius, ir žmonės neturėtų būti vieni. Savo aplinkoje turiu nuostabių porų, kurių santykiai – žavi, įkvepia ir net po įvairių išbandymų, nesutarimų tie santykiai abejoms pusėms suteikia laimę. Tačiau turiu ir kitokių variantų – žmonių, kuriuos kartu laiko tik įsitikinimas, kad reikia su kažkuo būti ir baimė, kad geriau jie jau nesusiras…
Manau, kad mylėti kitą ir kurti su juo santykius reikia tik tada, kai išmoksti ar bent pramoksti mylėti save, o tai reiškia, kad gali būti su savimi… vienas. Kai žmogus negali būti su savimi, jis lyg apimtas siaubo ieško kito žmogaus, į kurį būtų galima pasinerti, o jame lyg pasislėpti, nuo nerimo, baimės ir savęs. Tai dažnai vadiname meile. Bet ar tai tiesa? Ar gali mylėti tas, kuris nemyli savęs? Juk taip kaip elgiamės su savimi, nulemia ir kitų elgesį su mumis, išimtys čia retas atvejis.
Ir galiausiai, juk mes gimstame vieni, ir mirštame vieni. Greta esantys žmonės – tėvai, draugai, sutuoktiniai – laikini pakeleiviai mūsų kelyje. O tu pats esi tas žmogus su kuriuo tau teks būti visą gyvenimą, todėl pirmiausią laimę reikėtų sukurti sau, o jau tada ja dalintis su kitu bus daug lengviau.
