Nuo tada, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo išplėstinį karą prieš Ukrainą, buvo įprasta prognozuoti jo baigtį atsižvelgiant į pokyčius fronto linijose.
Daugelis prognozuoja Rusijos pergalę, kai Rusijos pajėgos žengia į priekį, ir Ukrainos triumfą, kai į priekį veržiasi Ukrainos daliniai. Tačiau nei Rusija, nei Ukraina karo nelaimės ir nepralaimės, remdamosi vien tuo, kas vyksta fronte. Vietoj to abi šalys siekia pergalės, karą perkeldamos namo, puldamos toli už fronto linijos esančius gyventojų centrus.
Pastaraisiais mėnesiais daugiau dėmesio sulaukė dažni Rusijos bombardavimai Ukrainos miestuose ir suaktyvėję Ukrainos bepiločių lėktuvų išpuoliai prieš Rusijos pasienio regionus ir didžiųjų miestų centrus, įskaitant Sankt Peterburgą, Maskvą ir Kazanę.
Tačiau kur kas mažiau dėmesio skirta kitam įvykiui, kuris gali būti lemtingas: Įspūdingas Kijevo partizaninio judėjimo organizavimas Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje ir parama etniniams ir regioniniams judėjimams Rusijos Federacijoje. Dar visai neseniai Maskva iš esmės nereagavo į šias pastangas, o šie veiksmai vis dažniau iššaukia Rusijos dezintegracijos šmėklą.
Pastarųjų metų Ukrainos partizaninio judėjimo sėkmė kai kuriuos Maskvos gyventojus paskatino prisiminti, kad po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžiai prireikė daugiau nei dešimtmečio, idant numalšintų Ukrainos partizanus.
Įvykiai taip pat privert nuogąstauti, kad jei Rusijos pajėgoms pavyktų užimti didelius Ukrainos plotus, Maskva susidurtų su panašiu ir galbūt dar didesniu iššūkiu ne tik Ukrainoje, bet ir tarp nerusų bei regioninių grupių didžiulėje Rusijos imperijoje. Šiuos nerimus dar labiau sustiprino Ukrainos teritorijose, kurias, atrodo, Rusijos pajėgos jau netrukus užims, organizuojamos “miegančios” grupuotės.
Tokiomis aplinkybėmis V. Putino karas Ukrainoje nelems tam tikro Sovietų Sąjungos varianto atkūrimo. Priešingai, jis greičiausiai sudarytų prielaidas kur kas smurtingesniam šio naujo darinio subyrėjimui į daugybę valstybių – galbūt jis taptų tuo, ko daugelis Vakaruose baiminosi prieš 30 metų, “Jugoslavija su atominėmis bombomis”.
Apie Ukrainos partizaninį judėjimą daug kas nesužinojo, nes neįmanoma tiksliai pasakyti, koks yra jo dydis, nes, apytikriais skaičiavimais, jis siekia iki 100 000 žmonių. Galbūt dar sunkiau nurodyti, kokius veiksmus savarankiškai vykdo šis judėjimas, o ne reguliarūs Ukrainos kariuomenės daliniai. Akivaizdu, kad Kijevas dėjo daug vilčių į partizanų operacijas dar prieš V. Putinui pradedant išplėstinę invaziją. Per kelis mėnesius nuo to laiko atsiradusios partizanų grupės reguliariai naikino Rusijos infrastruktūrą, žudė Rusijos vadus ir politinius veikėjus ir teikė Kijevui svarbią žvalgybinę informaciją apie Rusijos pajėgų buvimo vietą ir planus.
Kiti du požymiai rodo, kad Ukrainos partizanų grupės yra didelės ir veiksmingos. Viena vertus, Rusijos kariuomenės pareigūnai pripažino, kad kovai su partizanais jie dislokavo 35 000 karių. Šis skaičius neabejotinai yra per mažas, tačiau rodo, kad Maskva į juos žiūri rimtai.
Kita vertus, Rusija, anksčiau atmetusi bet kokį partizanų vaidmenį dabartiniame kare, dabar pati organizuoja promaskvietiškas partizanų grupes Ukrainoje ir netgi pasakoja apie jų sėkmę. Tai sudaro prielaidas karui šešėlyje tarp abiejų šalių partizanų.
Dar viena priežastis paaiškina, kodėl Maskva dabar rimčiau žiūri į Ukrainos partizanus: Kremlius į jų partizaninę veiklą žiūri kaip į kažką, kas persikėlė į Rusiją ir tapo dar didesne grėsme Putino režimui. Išpuoliai buvo nukreipti prieš šaukimo centrus, o pastaruoju metu – prieš karo veiksmams itin svarbias pramonės šakas, ir juose naudotasi nuo karo pradžios Rusijoje išaugusia ginklų, kurie dabar yra privačiose rankose, banga. Iš dalies Kremlius tiesiog pripažįsta savo propagandą kaip teisingą.
Neseniai įvykdytas išpuolis prieš Maskvos Kroko rotušę parodė, kad Kremlius visus prieš jį nukreiptus veiksmus stengiasi susieti su Ukraina – ir tam, kad sutelktų gyventojus prieš tokius veiksmus, ir tam, kad galėtų taikyti griežtesnes bausmes tiems, kurie juos vykdo. Galbūt kur kas svarbiau, kad šie nuogąstavimai atspindi Rusijos baimę, jog Ukraina dabar naudoja karines priemones, įskaitant partizanus, siekdama skatinti pačios Rusijos Federacijos dezintegraciją.
Kijevas supykdė Maskvą, nes palaiko ryšius su nerusiškomis ir regioninėmis grupėmis Rusijos viduje, remia jų nepriklausomybės siekius, moko tokius žmones ir net vadina Putino Rusiją “blogio imperija”. Maskvos nerimas neabejotinai dar labiau sustiprėjo po to, kai balandžio 20 d. Kijevo karinis komentatorius Romanas Svitanas pareiškė, kad Ukraina taikosi į vietas Rusijoje, siekdama paskatinti šalies dezintegraciją – tam greičiausiai reikėtų ukrainiečių apmokytų partizanų. Maskva į tai atsakė didesnėmis represijomis šalies viduje ir didesniu nei bet kada anksčiau dėmesiu partizanams Ukrainoje.
Ukrainos partizanai, nepaisant visų laimėjimų prieš Rusijos pajėgas, patys karo dėl Kijevo nelaimės. Tačiau jų veiksmai Ukrainos viduje leidžia matyti svarbų j vaidmenį ten, kaip ir Rusijos viduje. Bent jau Ukrainos partizanų sėkmė ir Maskvos sprendimas pasipriešinti steigiant savo partizanų būrius yra vertos dėmesio, o Ukrainos pastangos – kur kas didesnio palaikymo iš tų, kurie nori, kad V. Putino agresija būtų sustabdyta.
Paul Goble, Eurasia daily monitor
The post Ukrainiečiai vis dažniau kariauja Rusijos užnugaryje – Maskva sunerimusi appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
