Nacionalinio susivienijimo valdyba kreipėsi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus – J. E. Prezidentą, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką, taip pat Seimo ir Vyriausybės narius dėl 1941-ųjų metų Birželio sukilimo įprasminimo.
Kreipimesi pabrėžiama, kad Birželio sukilimas buvo lietuvių ginkluotas pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupacijai, prasidėjęs Vokietijai užpuolus SSRS. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Sukilėlių tikslas buvo išguiti iš savo šalies okupantus ir atkurti nepriklausomybę, tačiau kiti – nacistinės Vokietijos okupantai Lietuvą vertino tik kaip okupuotą teritoriją. Todėl Laikinoji vyriausybė naujųjų okupantų buvo nušalinta, o dalis sukilėlių žuvo.
Nepaisant to, Birželio sukilimas tapo reikšmingu nepriklausomybės atstatymo ženklu, tačiau jo reikšmė iki šiol Lietuvos Respublikoje nėra tinkamai suprasta ir deramai įvertinta valstybiniu lygmeniu.
Atsižvelgiant į Rusijos agresiją Ukrainoje ir nuolat didėjančią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, iš to kylančią prievolę stiprinti Lietuvos visuomenės pasirengimą bei valią gintis, taip pat į patriotines nuostatas ir jas formuojančią istorinę atmintį, sakoma kreipimesi,
Nacionalinio susivienijimo valdyba yra įsitikinusi, kad Birželio sukilimas tebėra skausmingiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapis, neatsitiktinai aršiausiai puolamas Rusijos ir jos parankinių Lietuvoje, kaltinant Birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę tariamu pronaciškumu.
Todėl Nacionalinio susivienijimo valdyba, kreipdamasi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus, pateikė keturis reikalavimus dėl Birželio sukilimo įprasminimo.
Pirma, ryžtingai bei aiškiai reabilituoti 1941 m. Birželio sukilimą – kaip istorinį tautos pasipriešinimo okupacijai aktą, atspindėjusį lietuvių tautos valią išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę, pripažįstant jį teisėtu pasipriešinimo okupacijai veiksmu.
Antra, pradėti parlamentinę iniciatyvą dėl viešo švietimo ir istorinės atminties stiprinimo, kuria būtų aiškiai ir viešai atskiriami 1941 m. sukilimo tikslai nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų, užkertant kelią klaidinančioms istorinėms interpretacijoms.
Trečia, inicijuoti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtraukimą į oficialų Lietuvos Respublikos valstybės atminties kalendorių, užtikrinant, kad ši data būtų kasmet žymima valstybinio lygmens minėjimais, renginiais ir švietimo iniciatyvomis, deramai pagerbiant sukilėlių siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Ketvirta, tarptautinėje arenoje principingai ir sistemingai demaskuoti ir paneigti Rusijos propagandos skleidžiamą melą apie XX a. vidurio lietuvių tautos laisvės kovas, kelti istorinės tiesos klausimą dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, skatinti Lietuvos Respublikos institucijas nutraukti istorinį neryžtingumą, nes istorija reikalauja drąsos, o lietuvių visuomenė – tiesos.
Kreipimesi sakoma, kad nėra abejonių, jog Birželio sukilimas siekė tik nepriklausomybės ir išsivadavimo iš sovietų okupantų jungo bei jų vykdomo teroro nutraukimo. Nors Sukilimo atkurta nepriklausomybė gyvavo labai trumpai, tačiau aiškiai parodė ir pranešė pasauliui, jog Lietuva buvo ne „įstojusi į sovietų sąjungą savo noru“, o SSRS okupuota.
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
prof. Vytautas Radžvilas
