Dalinkitės
Pastaraisiais
mėnesiais
retai
galima
rasti
populiarią
Rusijos
politinę
laidą,
kurioje
nebūtų
raginimų
suduoti
branduolinį
smūgį
Ukrainai
ir
Vakarams.
Šios
“branduolinės
isterijos”
priešakyje
yra
Vladimiras
Solovjovas,
vadinamasis
Rusijos
“vyriausiasis
propagandistas”.
V.
Solovjovas
nesiliauja
užsipuldinėti
net
karo
šalininkų
“ekspertų”,
kurie
nenori
paversti
Ukrainos
radioaktyvia
dykuma
arba
smogti
Šiaurės
Atlanto
sutarties
organizacijos
narėms.
Atsakydami
į
tai,
jo
kolegos
propagandistai
ginasi
aiškindami,
kad
jie
neprieštarautų,
jei
būtų
paaukotas
hipotetinis
Ivano-Frankivskas,
tačiau
dėl
planų
aneksuoti
Kijevą
jie
brėžia
ribą,
jei
Kijevas
būtų
užterštas
radioaktyviomis
atliekomis
(Smotrim.ru,
rugpjūčio
20
d.).
Viena
vertus,
ši
propaganda
skatina
Rusijos
piliečius
susitaikyti
su
branduolinio
karo
neišvengiamumu
ir
galimu
taktinio
smūgio
būtinumu
siekiant
išgyventi.
Kita
vertus,
ji
skatina
nepasitenkinimą
Kremliaus
valdžia,
vaizduodama
ją
kaip
silpną,
bejėgę
ir
nepajėgiančią
tokiomis
aplinkybėmis
apsaugoti
gyventojų.
Panaši
dinamika
vyko
2018-2020
m.,
kai
Rusijos
prezidento
Vladimiro
Putino
reitingai
nuolat
mažėjo.
2019
m.
pradžioje
pasitikėjimą
V.
Putinu
išreiškė
tik
33
proc.
apklausos
respondentų
(BBC
News
Russian,
2019
m.
sausio
25
d.);
gegužės
pabaigoje
jo
palankumo
reitingai
sumažėjo
iki
31,7
proc.
Vėliau,
pandemijos
COVID-19
metu,
pasitikėjimas
Kremliaus
vadovu
pasiekė
istoriškai
žemiausią
lygį
ir
nukrito
iki
23
procentų
(Levada.ru,
2020
m.
liepos
29
d.).
Oficialiai
šis
sumažėjimas
buvo
siejamas
su
nepopuliariomis
V.
Putino
pensijų
reformomis.
Tačiau,
nors
tame
gali
būti
dalis
tiesos,
visuomenės
nepasitenkinimas
neapsiribojo
vien
socialiniais
klausimais.
2021
m.
vasarą
Rusijos
sociologai
nustatė
kylančių
imperinių-konservatyvių
nuotaikų
sudedamąsias
dalis,
įskaitant
stipraus
lyderio,
nacionalinės
tvarkos
atkūrimo
ir
karinės
pergalės
troškimą.
Ši
tendencija
buvo
siejama
su
smarkiai
išaugusiu
sovietų
diktatoriaus
Josifo
Stalino
populiarumu.
Buvo
teigiama,
kad
“imperinis
gyventojų
poreikis
buvo
patenkintas
žiniasklaidos
srityje,
bet
ne
realiame
gyvenime”
(Moskovskij
komsomolec,
2021
m.
rugpjūčio
28
d.).
Kalbant
paprasčiau,
mažėjantis
Putino
populiarumas
tarp
Rusijos
gyventojų
didele
dalimi
kilo
dėl
jo
nesugebėjimo
pasipriešinti
pačiai
grėsmei,
kurią
jis
pats
sukūrė
ir
dar
labiau
padidino.
Tas
pats
reiškinys
lėmė
pradinį
daugumos
rusų
pritarimą
karui.
Veikiant
propagandai,
manant,
kad
Vakarų
grėsmė
ilgainiui
auga,
o
kulminacija
buvo
rusų
palengvėjimo
jausmas
invazijos
pradžioje.
Daugelis
tikėjo,
kad
“grėsmė
bus
pašalinta”,
o
tai
galiausiai
paskatino
V.
Putiną
įsikūnyti
į
“stipraus
lyderio”
vaidmenį
(žr.
EDM,
2022
m.
kovo
1
d.).
Šiuo
metu
Rusijos
prezidentas
vėl
atsidūrė
tokioje
pat
keblioje
padėtyje
kaip
ir
anksčiau,
kai
visiškos
invazijos
inicijavimas
buvo
vienintelė
priemonė
sustiprinti
savo
smunkantį
populiarumą.
Nors
naujo
reitingų
kritimo
dar
nepastebėta,
net
ištikimi
Kremliaus
šalininkai
pripažįsta,
kad
rusų
baimės
lygis
auga,
o
jos
pobūdis
skiriasi
nuo
to,
kuris
buvo
stebimas
vėlesniais
sovietiniais
metais.
Jų
pastebėjimai
rodo,
kad
“sovietinis
nerimas”
pasižymėjo
mobilizacinėmis
savybėmis,
padedančiomis
įveikti
krizes,
o
šiandien
vyraujanti
visuomenės
būsena
gali
krypti
į
nusiminimą
ar
beviltiškumą
(T.me/russica2,
rugpjūčio
20
d.).
Kita
Rusijos
branduolinės
isterijos
pasekmė
gali
būti
sunkumai
vykdant
naują
mobilizacijos
bangą
–
tokios
kampanijos
perspektyvos
jau
dabar
atrodo
neįtikėtinai
miglotos
(T.me/russica2,
rugpjūčio
20
d.).
Kremliaus
propagandistai
nuolat
kartoja,
kad
branduolinio
smūgio
prieš
priešininkus
sudavimas
galėtų
apsaugoti
Rusijos
karių
gyvybes.
Jei
vietoj
to
būtų
nuspręsta
perkelti
rusus
į
fronto
linijas,
tai
galėtų
padidinti
gyventojų
nepasitenkinimą.
Atrodo,
kad
šis
suvokimas
pasiekė
Maskvos
valdžios
institucijas,
ir
tai
dar
akivaizdžiau
matyti
iš
jų
strateginio
dėmesio
pagrindinėms
propagandos
pastangoms
nukreipti
ne
į
suaugusiuosius,
o
į
vaikus
(žr.
EDM,
rugpjūčio
18
d.).
Pavasarį
nepriklausomi
žurnalistai
pabandė
apibendrinti
propagandos
poveikį
moksleiviams.
Jų
išvados
labai
skyrėsi
priklausomai
nuo
mokyklos,
mokytojų
pozicijos
ir
kiekvieno
vaiko
individualaus
suvokimo.
Vieni
jaunuoliai
išreiškia
nuovargį
girdėdami
apie
Rusijos
didybę,
o
kiti
noriai
priima
radikalias
nuotaikas
ir
vartoja
įžeidžiančius
žodžius
“geopolitinių
priešininkų”
atžvilgiu
(Оpendemocracy.net,
balandžio
19
d.).
Ksenija
Kirillova,
Eurasia
Daily
Monitor
