Apie tai, kas nori taikos ir kaip jos gauti – diskusija tarp Naujininkų ir Karoliniškių personažų. Perteklinai jautriems pacifistams patartina turėti šalia ko nors raminančio.
Nenoriu karo, esu už taiką. Bet juk aplink jis vyksta, tas karas, kurio nenoriu. Net mumyse pačiuose jis vyksta. tarp mūsų. Nepaliaujamai, diena iš dienos, net per nakt, net naktį, kai miegame. Kai į mano namus braunasi, aš ginuosi.
Taip kaip galiu, kaip moku, kaip pajėgiu. Arba kviečiu atitinkamas tarnybas. Logiška, gint savo ir save, jei puola.
O jūs kaip, sėdit ir nuolankiai žiūrit, atiduodat viską be kovos? Labai panašu, kad taip. Paskaičiau komentarus (po savo straipsniu, red. past.) ir pašiurpau.
Visi už tai, kad gintis nereikia, jei užpuls, brausis. Galima nuolankiai laukt, dar padainuot sau akompanuojant. Tegul kažkas mane gina. O kas tas kažkas?
Aš kažko jau nesuprantu. Tebūsiu ta “vatnike”, bet nesuprantu ir gana. Na kad čia pilna laukiančių rusų grįžtant, jau pagavau. Ir ne vieną, labai gražiai surašantį ketureilius, bet slapta viliantis, kad grįš senoji valdžia, senos struktūros. Ir numes į žioptus taip geidžiamą sūrio gabalą. Tik pamiršta, kad ir anais laikais į armiją šaukimus gaudavo vaikinai ir ėjo, nes kitaip, žinot patys, kas būtų buvę.
O dabar tai jau ne. Į Lietuvos armiją ne. Oi kad tik ne aš, ne mane. Ne mano sūnų. Taip aš jau ne karė, per sena. Čia jūs teisūs. Mano sūnus jau irgi kiek peraugęs. Įžengęs į šeštą dešimtį. Kažką pamiršom, ar dedamės pamiršę. Dabar, jei kas, niekas nieko netrems į Įgarką ar dar kur. Išpyškins ir nesirinks. Patikėkit nesirinks. Na prisiplakėlių, skundikų atsiras, tik ir tokiems ima ir ateina galas. Tokiais pasinaudoja ir irgi nušauna. Patys žinot kodėl.
„Vatnikė“ iš Naujininkų
2025
Nemira Čyvienė
***
Replika iš Karoliniškių
Pasakysiu, kad dalis pasisakančių už “taiką bet kokia kaina” yra tiesiog keistai pasidavę žmonės. Tarp jų ir kai kurie sovietų sąžinės kaliniai, kaip mano šiaip gerbiamas kunigas Robertas Grigas.
Melstis už taiką yra gerai (žiūrėkite filmą Trylika lemtingų dienų su Kevinu Kostneriu, red. past), bet raginti pasiduoti vergijon..
Jei taip būtume galvoję mes – 1991-ųjų sausio 13-osios vaikai… O mes juk buvom dar vakar vaikai. Atsidūrę kare be ginklų. Mes gi vandens paviršium, kad ir kruvinu praėjom. Visus galėjo išžudyt. Sakiau ir pakartosiu – per naktį privertė suaugti ir daug ką suprasti.
Yra du kraštutinumai. Pirmas – veržtis į karą dėl pinigų ar dėl išsvajotos garbės dalyvauti pergalės parade (tik iki jo reikia iškeptu kalakutu netapti). Antras – iš anksto atsiklaupti ir maldauti pasigailėjimo. Galima įsileisti savo noru banditus į namus, leistis būti prirakintam prie radiatoriaus ir stebęti, kaip prievartauja tavo žmoną, seserį, dukrą .O paskui ateis ir paties eilė. Galiausiai nukirs nuolankią galvą ir išsivirs šaltienos.
Vienas kvailys, vardu Čemberlenas, kitados irgi mojavo popiergaliu ir sakė, kad taiką parvežė. Paskui bombos ant galvos. Teko įsikišti Čerčiliui. Toliau istorija žinoma.
Va ir viskas Si vis pacem, para bellum.
Militaristas iš Karoliniškių. Tik išvados tos pačios.
Tomas Čyvas
