Sakot, valdžiažmogiai nori karo, nori kariaut, žudyt. Gerbiamieji, o juk jie iš mūsų pačių tarpo. Gimdyti motinų, auginti tėvų ar vieno kurio. Čia kaip kas kam susiklostė.
Nemira Čyvienė
Jie iš mūsų tarpo, Žemės vaikai. Ne Dievo iš Dangaus nuleisti. Mūsų rinkti į tą vadinamą valdžią ir išrinkti mūsų pačių. Ką beišrinktume, paskui koneveikiame juos.
O gal vertėtų koneveikt save, o gal jų tėvus, motinas? Gal aplinkybes, santvarką ir pan. Kiek pykčio, neapykantos išliejame komentaruose. Baugu skaityt. Kuo mes patys kitokie? Demokratijos nėra? Su kaupu. Persisotinom. Žodžio laisve irgi persisotinom.
Jei jos nebūtų, tylėtume kaip tos žuvys vandenyje. Bijotume liet tiek neapykantos vienas ant kito už kitokią nuomonę. Nesu politikė. Ačiū Dievui, nesuteikė man jis tokios malonės ar prievolės ja būt. Bet domiuosi, esu politiškai, taip sakant, angažuota. Savo ir sūnaus valia.
Rašau, o varnos ir varnai tokį chorą man užtaisė už lango. Gal nesutinka su mano mintimis? Jų reikalas sutikt nesutikt. Aš tik rašinėtoja ir nieko daugiau. Nesvarbu kaip mane pavadinsite, baidykle, žmoga, moterimi ar žmogumi.
Aš turiu teisę į savo nuomonę, matymą, mąstymą. Jūs taip pat turite. Ir nereikia nei pykti, nei plūstis, jei viską matome, suvokiame, leidžiame per savo išgyvenimų ir patirties prizmę. Manote, kad esame absoliučiai saugūs. Gi manykite. Aš jaučiu, kad ne.
Mes nesaugiame pasaulyje gyvename, nes juk vienas su kitu kariaujame. Kariauti galima žodžiais, o vėliau pereinama prie ginklo. Ginklų nereikia? Taip, jei visas pasaulis imtų ir nusiginkluotų. Tuomet taip. Kam jie tuomet bus reikalingi.
Sakykit, kodėl berniukams vaikystėje pirkot ar tebeperkat žaislinius tankus, šautuvėlius ir panašius ginklus. Nes jis berniukas ir tai vyriška. Tai ir auginam, norinčius kariaut.
Čia paieškokime šaknų. Savo vaikystėje, vaikystėje tų valdžiažmogių ir politikų, kuriuos išrinkome. Ir ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje tas pats. Berniukas turi užaugt vyru ir mokėt apsigint. Tai ir yra pirmutinis kelias ne į taiką, o į karą. Kaip auginom, taip turim. Ir nėra ko dabar dejuot ir plūstis bei plūsti visus aplink.
Atleiskit ar galit ir neatleist už tokias mintis. Bet tas Norim taikos, ne karo, labai gražus šūkis. Ir aš noriu TAIKOS. Karo nesu patyrusi,
Gimiau jau 50-tais, taigi penki metai po to siaubo. Pamenu a. a. brolienės žodžius, kai sovietmečiu parduotuvėse nelabai jau ko nusipirkdavai: “Tegul būna ir dar blogiau, kad tik nebūtų karo”.
Ji ir mano broliai, (daug vyresni už mane) tą siaubą matė realiai. Žinot, o juk pasaulis niekada taikoje ir negyveno. Karo nebuvo arti mūsų, taip arti kaip dabar. Bet visur kitur juk jis vyko. Tik, kai ten kažkur, mums ir nebuvo aktualu. Dabar kaip niekad aktualu. Kažkam labai noris kažkieno žemių, kažkieno gerbūvio arba tik išbandyt tuos naujai sukurtus ginklus, tas žudymo mašinas.
Tikrai palinkėčiau taikos, tik pirma tą taiką turim susikurt savyje ir mest pavydą šalin. Liaukimės pavydėt vienas kitam jau net nežinau ko. Iki
