Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos išplatino pareiškimą. Pasak jo, jau 35 metus tautinių mažumų mokyklos Lietuvoje tampa nuolatinio eksperimentavimo objektu.
Frakcijos narius piktina nesibaigiančios reformos, kurios nėra lydimos materialinėmis priemonėmis.
“Tokie eksperimentai – atliekami tarsi „ant gyvo kūno“ – ne tik kelia klausimų dėl jų pagrįstumo, bet neretai tampa tiesiog švietimo sadizmo forma.
Sunku suprasti, iš kur atsiranda vis nauji „švietimo sistemos gelbėtojai“ ir „ekspertai“, kurie inicijuoja vis naujus pokyčius, dažnai net nesuvokdami, nuo ko buvo pradėta ir kokie turėtų būti galutiniai tikslai. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečiams (tautinių mažumų atstovams) ir toliau peršamas abejotinas, niekur kitur neprigijęs modelis – vadinamasis „Laimės žiburys“: gerinti valstybinės kalbos egzamino rezultatus be vadovėlių, be paruoštų specialistų, be kryptingos metodikos.
Silpnas tas ekspertas, kuris vietoje realios pažangos ir turinio siūlo formalią įskaitą vien už papildomų pamokų lankomumą, taip atimdamas iš vaikų ne tik laiką, bet ir galimybę kryptingai tobulėti. Visiškai neatsižvelgiama į tai, kad neformalusis ugdymas – būreliai, kūrybinės, sportinės ar socialinės veiklos – yra natūralus būdas vaikui integruotis į bendruomenę, tobulėti kaip asmenybei ir kartu praktiškai mokytis kalbos bendraujant su savo bendraamžiais.
Tokia Vilniaus miesto “iš viršaus” primesta „reforma“ neveda pirmyn, bet rodo, kad sprendimų priėmėjai prarado ryšį su realybe ir bendruomenių poreikiais.
Lietuvos švietimas grįstinas glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu. Mokykla kuriama kaip šeimai ir visuomenei atviras kultūros židinys.
Už švietimo, mokslo ir sporto politikos įgyvendinimą, strateginių tikslų visai sistemai ir pavaldžioms institucijoms formavimą, taip pat švietimo ir mokslo sistemos valdymo bei finansavimo taisyklių nustatymą yra atsakinga Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
„Kalbant apie tautinių mažumų klausimus – tokius kaip klasių steigimas, vadovėlių įsigijimas ar papildomos lietuvių kalbos pamokos – norime, kad sprendimai būtų priimami bendradarbiaujant su vietos bendruomene“, – teigė ŠMSM ministrė.
Tačiau Vilniuje susiklostė situacija, kai „viršus“ viską geriau žino ir bando nuspręsti už mus – sprendžia tie, kurie mūsų nepažįsta, bet vis tiek yra įsitikinę, kad žino, kaip mums geriau. Atrodo, kad tas „viršus“ stovi lyg dykumoje – atokiai nuo realybės. Visa tai primena bandymą bet kokia kaina pasirodyti politinėje arenoje, bandymą atsverti kritimą iš politinių aukštumų į patį dugną. Po buvusio vicemero Šilerio bandymų reformuoti švietimą Vilniuje jo partija patyrė katastrofišką rinkimų pralaimėjimą. Rinkėjai aiškiai pasakė, kad nenori eksperimentų su švietimu. Pasikeitė vicemerai ir istorija suka naują ratą, gaila kad ta pačia vaga. “Lygios starto galimybės ne visiems yra vienodos, kalbiniai skirtumai lemia skirtingus mokinių pasiekimus. (…) Tai yra savotiška misija – lietuvių kalba Vilniuje. Tikimės, kad visi Vilniaus vaikai mokėtų valstybinę kalbą ir jaustųsi gerai. Tada ir pasiekimai bendrajame ugdyme būtų daug geresni “, – teigia vicemeras V. Mitalas.
Sutinkame, tačiau manome, kad bet kokiai reformai visų pirma turi būti parengta materialinė bazė, turi būti atskirai rengiami mokytojai, turi būti parengti metodiniai pagrindai, vadovėliai, mokymo priemonės tiems vaikams, kad lietuvių kalbos mokymas būtų patrauklus. Iš kur imsime mokytojus, jei vien pernai mokslo metų pradžioje Vilniuje trūko 500 pedagogų ir dalykų mokytojų ?
Šiemet lenkų bendruomenė išėjo su siūlymu: „Gerai. Prašome – palaipsniui, kasmet bent po vieną papildomą valandą didiname lietuvių kalbos mokymą, bet kartu keliame sąlygą – turi būti užtikrinti vadovėliai, metodika ir specialiai tautinių mažumų mokykloms parengti mokytojai bei jų kvalifikacijos tobulinimas.“ Šiuo metu atsakymo į tai dar neturime.
Visos mokyklos kurios yra įsteigtos pagal įstatymus privalo turėti vadovėlius, specialiai parengtus mokytojus, metodinę bazę – deja, nei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, nei Lietuvių kalbos institutas, nei Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės šiuo klausimu nedirba. Niekas nepasirūpino sukurti jokios priemonės ar programos lietuvių kalbos mokymui vaikams, kurie atkeliauja iš nelietuviškų šeimų. Jau turime 35 metus nepriklausomą valstybę, o vis dar tik kalbama, kad „reikia mokyti“, bet neaišku – kaip.
„Mitalo ir Co“ teigimu, pokyčiai inicijuojami atsižvelgus į 2020–2024 metų sostinės moksleivių VBE rezultatų duomenis. Pastarieji esą rodo, kad lietuvių kalba besimokančių moksleivių valstybinio brandos egzamino (VBE) rezultatų vidurkis kasmet yra aukštesnis nei tautinių mažumų mokyklų mokinių, laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą.
Tačiau būtent dėl to sunku sutikti su pateikiama informacija, nes, pavyzdžiui, Vilniaus miesto lenkų gimnazijų (7 įstaigos) atveju drąsiai galima teigti, kad jų rezultatai lenkia net Lietuvos vidurkį. 2022 metais valstybinį brandos egzaminą iš lietuvių kalbos laikė 98,44 % abiturientų. Iš jų 81,01% -išlaikė, 17,43% –neišlaikė. 2023 metais egzaminą laikė 99,69 % abiturientų – 84,11 % išlaikė, 15,58 % – neišlaikė. Duomenys apskaičiuoti pagal vidurkius, remiantis Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) svetaine. Net ir atmetus neišlaikiusiųjų procentą, daugiau nei 80 % visų abiturientų egzaminą išlaikė. Tai – itin aukštas rodiklis, ypač vertinant tuos, kurie apsisprendė laikyti valstybinį egzaminą, kai tuo tarpu bendras Lietuvos vidurkis svyruoja nuo 63 iki 67 procentų apsisprendusių laikyti valstybinį egzaminą. O jei dar atimtume neišlaikiusiųjų dalį… Bet apie tai jau Mitalas nebekalba.
Išplatintame rašte mokyklų vadovams, vicemeras vėl manipuliuoja informacija. Norime nuliūdinti vicemerą Mitalą ir dar kartą informuoti, kad lenkų bendruomenė yra kategoriškai nusiteikusi prieš gimtosios kalbos pamokų mažinimą.
Mes nenorime dalyvauti Mitalo politiniuose žaidimuose ir politinės konkurencijos varžytuvėse su konservatorių lyderiu Kasčiūnu ar dabartine politine ŠMSM valdžia. Esame konstruktyviai nusiteikę derinant sprendimus visuose lygiuose, vardan mūsų vaikų ateities.
Gerbiamieji, gana tyčiotis iš mūsų vaikų ir žeminti nuolat bandant mus padaryti laimingais. Mūsų vaikai moka valstybinę kalbą, gerai išlaiko egzaminus, taip pat nori ir geba mokytis kitų kalbų ir dalykų. Mūsų jaunimas yra motyvuotas ir įgyja išsilavinimą Lietuvoje bei užsienyje. Gana nuolat kalbėti, kad tautinių mokyklų vaikai yra lyg antrarūšiai. Ypač netinka toks elgesys Laisvės partijos atstovams, kurie visur ir visiems kalba apie meilę, deja – ne tautinėms mažumoms.”
Taip sakoma pareiškime, kuris pasirašomas Vandos Kravčionok, Vilniaus miesto Tarybos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos vardu.
