Nors Paryžius ES Tarybos vairą perėmė prieš mėnesį, jis tam intensyviai ruošėsi bent jau nuo 2020 m. rudens. Todėl nenuostabu, kad Prancūzija pirmininkavimą pradėjo itin aktyviai: sausį jau surengti ES užsienio reikalų, gynybos, aplinkos, energetikos ir sveikatos ministrų susitikimai. Lietuvoje garsiai nuskambėjo Paryžiaus ryžtas kuo greičiau priimti Europos Komisijos pasiūlytą instrumentą kovoti su kitų šalių ekonomine prievarta, kuris Vilniui yra itin aktualus dėl Kinijos vykdomų veiksmų. Kas paaiškina regimą Prancūzijos aktyvumą, ko galima tikėtis toliau ir ką tai reiškia Lietuvai?
Prancūzijos pirmininkavimo prioritetai – „atsigavimas, galia ir priklausymo jausmas“ atitinka pagrindinę Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono europietiškosios politikos liniją – siekti „Europos suverenumo“. Ši sąvoka prezidento retorikoje suprantama kompleksiškai: suverenumas reikalauja ir nepriklausomybės, ir pajėgumų veikti autonomiškai, ir politinės bendruomenės, kurioje būtų galima artikuliuoti tikslus, dėl kurių veikiama.
Iš pažiūros Prancūzija turi pakankamai geras sąlygas siekti savo prioritetų po „Europos suverenumo“ vėliava. Pirma, kaip pažymi patys prancūzai, sąvoka „suverenumas“ jau plačiai vartojama ES institucijų ir tampa vis priimtinesnė kitoms ES narių vyriausybėms. Antra, Prancūzijos raginimai didinti Europos pramonės ir gynybos politikos savarankiškumą tiesiogiai atsispindi 2022 m. Komisijos darbotvarkėje, net jei Komisija šias idėjas pateikia pirmiausia kaip Europos „atsparumo“ (angl. resilience), o ne suverenumo stiprinimą. ES politikos centrą prie Prancūzijos pozicijų pirmiausia priartino globalūs įvykiai: santykių su JAV nuosmukis D. Trumpo kadencijos metu, agresyvi Kinijos įtakos plėtra, pandemijos paralyžiuotos globalios vertės grandinės ir chaotiškas Vakarų pasitraukimas iš Afganistano.
Prancūzija turi pakankamai geras sąlygas siekti savo prioritetų po „Europos suverenumo“ vėliava.
Ar Prancūzijai pavyks išnaudoti tokių poslinkių ES politikoje teikiamas galimybes, labai priklausys nuo to, kokį poveikį Paryžiaus prioritetams ir elgesiui darys trys dinamiški vidaus ir išorės politikos veiksniai. Pirmasis jų – artėjantys nacionaliniai rinkimai Prancūzijoje. 2022 m. balandį vyksiančiuose prezidento rinkimuose mesti iššūkį E. Macronui ketina apie trisdešimt kandidatų, iš kurių pagrindiniai šiuo metu – jo 2017 m. oponentė Marine Le Pen ir naujai iškilęs kraštutinės dešinės pakraipos žurnalistas ir politikas Éricas Zemmouras. Antrajame ture prognozuojama E. Macrono ir euroskeptikų kandidato akistata reiškia, jog ES problematika ir vėl bus esminė rinkimų tema.
Artėjantys rinkimai žada dvi pasekmes Prancūzijos pirmininkavimui ES Tarybai. Pirma, kaip pabrėžia ir už pasirengimą pirmininkavimui atsakingi pareigūnai, Paryžius de facto turės tik tris produktyvaus darbo mėnesius. Antra, E. Macronas, kuris save nacionalinėje politikoje pateikia kaip Europos lyderį, jaučia spaudimą iki rinkimų pasiekti kuo daugiau apčiuopiamų ES politikos rezultatų. Tai, savo ruožtu, darys įtaką E. Macrono derybinei strategijai Taryboje ir gali paskatinti greitų ir kompromisinių sprendimų paiešką.
Antrasis veiksnys, darantis ir darysiantis įtaką Paryžiaus pirmininkavimui ES Tarybai, yra transatlantinių santykių būklė ir ypač dvišalių JAV ir Prancūzijos santykių raida. E. Macronas ne kartą kritikavo bendradarbiavimo tarp NATO partnerių dinamiką ir net diagnozavo Aljansui „smegenų mirtį“. Galima išskirti du pagrindinius veiksnius, lėmusius tokią Prancūzijos prezidento laikyseną. Pirma, E. Macronas pabrėžė, kad nors NATO partneriai jau nebegali aklai pasitikėti JAV lyderyste, jie neturi pajėgumų ir valios patys prisiimti daugiau lyderystės užtikrinant Europos saugumą. Nepaisant to, kad D. Trumpą Baltuosiuose rūmuose pakeitė transatlantinės bendrystės svarbą akcentuojantis J. Bidenas, Prancūzijos gynybos ministrė Florence Parly pabrėžė, jog JAV strateginiai interesai yra „struktūriškai“ pasislinkę į Aziją, tad NATO narės Europoje privalo aktyviau rūpintis savo saugumu ir didinti savo gynybos biudžetus. Skubotas JAV pasitraukimas iš Afganistano nesuderinus šio žingsnio su Europos partneriais ir slaptas JAV susitarimas dėl gynybinio aljanso su Australija ir Jungtine Karalyste (AUKUS) Paryžiuje regimi kaip neginčijamas šios tendencijos įrodymas.
Tiesa, nepaisant įtemptos NATO dinamikos, svarbu pabrėžti, jog Vašingtonas į Paryžiaus kritiką po AUKUS susitarimo sureagavo greitai ir aktyviai, tad dvišaliuose santykiuose jau matoma sąlyginė normalizacija. Išties, regimas JAV pritarimas stipresniam ES indėliui į transatlantinio saugumo plėtojimą sudaro palankias sąlygas Prancūzijai pirmininkavimo metu siekti naujų ES gynybos integracijos susitarimų.
Paskutinis veiksnys, kuris gali reikšmingai paveikti Prancūzijos pirmininkavimo ES Tarybai dinamiką, yra Vokietijos europinės politikos darbotvarkės kaita susiformavus naujai valdančiajai koalicijai Berlyne. Naujajam Vokietijos kancleriui „apšylant kojas“, E. Macronas šiuo metu yra ryškiausias ir stipriausias ES lyderis, o tai Paryžiui sudaro galimybes siekti ambicingų tikslų pirmininkavimo metu.
Lietuvos įsitraukimo į Prancūzijos pirmininkavimo darbotvarkės įgyvendinimą logika turėtų būti grįsta siekiu ne vien apginti svarbiausius nacionalinius interesus bendros ES politikos srityse, bet ir kokybiškai sustiprinti bendradarbiavimą ten, kur Paryžiaus ir Vilniaus interesai sutampa.
Taigi, visi trys veiksniai skatina ambicingą, aktyvią, į greitus rezultatus orientuotą Prancūzijos pirmininkavimo ES Tarybai darbotvarkę. Lietuva turėtų ne vien atidžiai sekti šį procesą, bet ir aktyviai bei konstruktyviai jame dalyvauti. Be to, Prancūzija, kaip stipriausia ES valstybė narė gynybos politikoje, tampa vis svarbesne partnere Lietuvos užsienio ir saugumo politikos klausimais. Atitinkamai Lietuvos įsitraukimo į Prancūzijos pirmininkavimo darbotvarkės įgyvendinimą logika turėtų būti grįsta siekiu ne vien apginti svarbiausius nacionalinius interesus bendros ES politikos srityse, bet ir kokybiškai sustiprinti bendradarbiavimą ten, kur Paryžiaus ir Vilniaus interesai sutampa. ES darbotvarkės ir Prancūzijos prioritetų analizė leidžia manyti, jog Lietuva turi palankias galimybes pasiekti abu šiuos tikslus. Viena vertus, pirmininkavimo pusmetis yra per trumpas laiko tarpas, kad Paryžius reikšmingai pakeistų ES politiką Lietuvai jautriausių klausimų – NATO vaidmens Europos gynyboje ar santykių su Rusija – atžvilgiu. Kita vertus, žinant, jog Paryžiui itin svarbu pirmininkavimo metu patvirtinti bent vieną iš pagrindinių 2022 m. pavasario darbotvarkės Bendrijos įstatymų leidybos iniciatyvų, Prancūzija turėtų būti linkusi derėtis dėl konkrečių kompromisų jų aprėptyje. Todėl parama Prancūzijai šiose iniciatyvose Lietuvai gali duoti daugiau dividendų dvišalio ir daugiašalio bendradarbiavimo formatuose ateityje.
Justinas Mickus yra Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) politikos analitikas, Europos užsienio santykių tarybos (European Council on Foreign Relations) ir Rytų Europos studijų centro asocijuotasis tyrėjas.
Komentaras publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.
