Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus pasiuntė septyniasdešimt du mokinius į miestelius ir kaimus, per kuriuos jis ketino vykti, kad šie paruoštų žmones priimti jo skelbiamą žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę. Jėzus perspėjo mokinius, kad kai kada jiems bus labai sunku, pasijus kaip avinėliai tarp vilkų.
Sugrįžę iš jiems patikėtos misijos, mokiniai džiaugėsi sėkme; jie kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Tačiau Jėzus liepė mokiniams džiaugtis ne todėl, kad jiems paklusdavo net piktosios dvasios, bet kad jų vardai bus įrašyti danguje.
Evangelijos pasakojimas primena, kaip Dievas veikia šioje žemiškoje tikrovėje, – jam reikalingi ištikimi pagalbininkai. Ir tie pagalbininkai nebūtinai turi būti dvasininkai – vyskupai ar kunigai; labai dažnai jais būna ir pasauliečiai katalikai.
Pirmieji ir bene svarbiausi Dievo pagalbininkai yra giliai tikintys tėvai, kurie ne tik žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu išmoko vaikus tikėti ir mylėti Dievą.
Neturėtume šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, jei ji nebūtų turėjusi giliai tikinčių tėvų, įskiepijusių dukrelei gilų pamaldumą. Neturėtume šv. Augustino, jei jis nebūtų turėjęs Jėzų labai mylėjusios motinos.
Labai svarbūs Dievo pagalbininkai yra katechetai. Sovietiniais laikais, kai vaikų mokymas tikėjimo tiesų būdavo draudžiamas, katechetai – pasauliečiai ir seselės vienuolės – vasaros metu paruošdavo daugelį vaikų pirmajai išpažinčiai ir Komunijai.
Prisimenu Šventosios Šeimos kongregacijos seselę Janiną, kuri vasarą įvairiose parapijose suburdavo grupeles vaikų ir juos išmokydavo pagrindinių tikėjimo tiesų.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, gerais Jėzaus pagalbininkais tapo tikybos mokytojai, kurie tūkstančiams mokinių paklojo ir tebekloja tikėjimo pamatus.
Dievo pagalbininkas gali būti kiekvienas tikintis žmogus, jeigu jis ne tik tiki į Dievą, bet ir spinduliuoja meile bei nepavargdamas daro gera jį supantiems žmonėms.
Labai brangi yra gero kunigo tarnystė, kai ganytojas pasiaukojamai tarnauja, ne tik švęsdamas Mišias ir teikdamas sakramentus, bet ir mokydamas žmones labiau pažinti ir pamilti Jėzų.
Ganytojams gražiausias pavyzdys, kaip reikia perduoti žmonėms tikėjimo tiesas, yra šv. apaštalas Paulius. Buvęs pirmųjų krikščionių persekiotojas tapo uoliausiu Evangelijos skelbėju. Patirdamas daug pasaulio priešiškumo, jis pagonims uoliai skelbė Gerąją naujieną apie Dievo karalystę.
Apie tai apaštalas Paulius Antrajame laiške korintiečiams rašo: „Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje.
Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą“ (2 Kor 11, 23.26–27).
Patirdamas daug vargo, apaštalas Paulius džiaugiasi: „Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).
Per Krikštą mes tapome Jėzaus draugais. Pasitikrinkime, kokie iš tikrųjų mes esame jo draugai ir pagalbininkai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
