Projektas „Sugrįžtu mokyti“ – ką mokykloje atranda pedagogai ilgą laiką nemokę vaikų

Turbūt ne vieno mūsų gyvenime būna momentų, kuriuos galėtume pavadinti lemiamais. Tuomet imame ir nusprendžiame keisti, rodos, nusistovėjusią gyvenimo tėkmę. Prisiminkite tą lemiamą momentą, kai apsisprendėte sugrįžti dirbti į mokyklą.

Sigita: Kai baigiau studijas, sakiau sau, kad į mokyklą tai jau tikrai niekada neisiu dirbti. Atrodė, jog reikia turėti daug žinių, patirties, būti pačiam įdomiam ir mokančiam sudominti. Jaučiausi nepasiruošusi… Tačiau praėjus penkiolikai metų po baigimo supratau, kad viskas ateina su laiku ir be reikalo išsigandau. Vis pamąstydavau, kad patinka bendrauti su vaikais, sekasi su jais rasti bendrą kalbą, o svarbiausia – kiek daug iš vaikų galima gauti.

Viktorija: Vieną saulėtą pavasario rytą supratau, jog jau atėjo laikas. Laikas keisti kasdienybę, imtis ryžtingų sprendimų, pokyčių. Vienas iš jų buvo pradėti dirbti mokytoja. Apie tai jau ilgai svajojau.

Renata: Mokytojo profesija buvo vaikystės svajonė, kuriai ruošiausi dar nuo mokyklos laikų. Bet po studijų taip ir nepradėjau dirbti mokytoja, nes karjeros galimybės nunešė kita kryptimi. Nepaisant to, mintis, kad norėjau ir nepabandžiau, neapleido niekada… Kiekvieno žmogaus gyvenime būna etapas, kai sustoji ir iš naujo įvertini tai, ką turi, ko norėtum ir kas yra svarbu tavo gyvenime. Labai norėjau sekti savo širdimi, savo svajone, kažkada palikta, bet niekada neužmiršta. Supratau, kad jei ne dabar – tai jau niekada. Pradėjau ieškoti galimybių ir visai netyčia pamačiau projekto „Sugrįžtu mokyti“ kvietimą prisijungti prie mokytojų Vilniuje. Tai buvo tai, ko man reikėjo.

Renata minėjo, kad „Sugrįžtu mokyti“ kvietimas buvo būtent tai, ko reikėjo. Kodėl sudomino šis projektas?

Viktorija: „Sugrįžtu mokyti“ atranka prasidėjo tuomet, kai jau buvau pradėjusi ieškoti mokytojos darbo. Į šį projektą žvelgiau kaip į galimybę lengviau įsitraukti į švietimo bendruomenę, sustiprinti savo kompetencijas.

Renata: Todėl, kad grįžti norėjau, tik nežinojau kaip. Nuo ko pradėti? Kaip pasitikrinti, ar vis dar galiu? Kaip pasivyti tai, ką praleidau per tiek metų? Viskas atrodė labai sudėtinga. „Sugrįžtu mokyti“ davė atsakymus į visus klausimus ir dar daugiau. Suteikė trūkstamų žinių, palaikymą, psichologinę pagalbą ir būrį bendraminčių.

Į mokyklą grįžote po ilgesnio laiko tarpo. Iki tol užsiėmėte kitomis veiklomis. Koks buvo Jūsų santykis su mokykla iki pradedant joje dirbti? Galbūt joje dirba artimieji, į mokyklą eina Jūsų pačių vaikai?

Renata: Su mokykla kaip institucija didesnio asmeninio ryšio neturėjau. Na ryšys tik tas, kad mokyklą lanko mano vaikai ir dalis mano kurso draugų jau turi didelį mokytojo darbo stažą. O padėti mokytis draugų vaikams, paaiškinti, patikrinti, padėti suprasti – tai jau buvo tapę hobiu.

Sigita: Visai neturėjau santykio su mokykla. Draugų vaikai pradėjo eiti į mokyklą, todėl tapo įdomu, kokia mokykla yra šiandien? Kaip per tuos metus pasikeitė vaikų ir mokytojų santykis? Vis pagalvodavau, kiek daug gali suteikti palaikantis mokytojas, kurį paskui ilgai atsimeni. Ir atvirkščiai – kaip gali pakirpti sparnus netinkamas žodis ar poelgis. Pradėjau svarstyti, o kaip aš įsipaišyčiau šiandienėje mokykloje?

Viktorija: Pirmosios dienos mokykloje – tai daug naujų veidų, situacijų, visa amplitudė emocijų širdyje: nuo pakilių ir džiaugsmingų iki sukeliančių nerimą ir abejonę. Pirmosios dienos mokykloje – tai paieškos santykio su mokiniais bei savo, kaip mokytojo, stiliaus. Neslėpsiu, darbo buvo beprotiškai daug, bet mokinių šypsenos, palaikantys ir susidomėję žvilgsniai atpirko viską.

Sigita: Neslėpsiu – buvo tikrai labai sunku. Nors projektas padėjo pasiruošti įvairioms situacijoms ir iššūkiams, tačiau mokykloje susidūriau su tuo, ko negalėjau net įsivaizduoti. Vaikai ir mokykla nuo mano laikų, kai pati mokiausi, pasikeitė gal net šviesmylėm. Eidama nuogąstavau, kad pritrūksiu dalykinių žinių, nepavyks sudominti dėstomomis pamokomis. Bet pirmiausia reikėjo ieškoti kelių, kaip užmegzti santykį su vaikais, įgauti jų pagarbą bei pasitikėjimą. O kur dar tas begalinis laiko neskaičiavimas ir nuolatinis valandų paroje trūkumas… Nors visko norisi greitai, teko suprasti, kad pokyčiams reikia laiko. Turėjau išmokti savo laimėjimus skaičiuoti mažais žingsneliais.

Kodėl nutarėte ateiti į mokyklą dalyvaujant būtent „Sugrįžtu mokyti“ projekte?

Viktorija: Projektas man suteikė galimybę įgyti naujų žinių, palaikymo ir daugiau pasitikėjimo pirmą kartą žengiant per mokyklos slenkstį. Tikiu, kad dalį patirtos sėkmės naujame darbe nulėmė projekte užmegzta bendrystė, įgytos žinios bei pasitikėjimas.

Sigita: Jau keletą metų pagalvodavau, kad norėčiau grįžti į mokyklą, tačiau praėjo nemažai laiko ir buvo nedrąsu žengti šį žingsnį. Tuo metu sėkmingai dirbau visai kitoje sferoje, tik vis susimąstydavau: „ar tikrai čia esu laiminga bei tinkamai save realizuoju?“ Sužinojau apie projektą „Sugrįžtu mokyti“ ir supratau, kad ne vienai ir su didžiuliu palaikymu grįžti į mokyklą būtų kur kas drąsiau. Projekto metu vykę mokymai, seminarai, nuolatinė pagalba bei parama paskatino mane daugiau nebedvejoti ir ryžtis naujiems pokyčiams.

Ką jums šiandien reiškia būti mokytoju? Kokiais principais ir vertybėmis vadovaujatės dirbdamos su vaikais?

Viktorija: Pagrindiniai mano principai dirbant su mokiniais: atvirumas ir tikėjimas. Atvirumas – tai abipusio ryšio kūrimas su mokiniais, mokėjimas pripažinti klaidas, priimti naujoves, išsakyti lūkesčius ir emocijas. O tikėjimas – tai siekis, kad kiekvienas mokinys turėtų sąlygas jaustis saugiai, būtų išklausytas ir galėtų save realizuoti. Nėra „blogo“ ar „negabaus“ vaiko. Kiekvienas mokinys turi savo istoriją, svajones ir skirtingą kasdienybę – tereikia išmokti klausytis ir išgirsti.

Renata: Aš tiesiog esu. Esu mokytoja ir, atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Mokytis turi būti įdomu, nors ir ne visuomet lengva. Pastangos ir įdėtas darbas turi būti įvertinami. Svarbu būti sąžiningam ir laikytis žodžio, girdėti vaikus ir atsiliepti į jų poreikius – būti tikru ir nesuvaidintu.

Sigita: Pirmiausia – susitarimai, kad vaikai būtų laisvi mąstyti, rinktis, skleistis, tačiau žinotų ir pasekmes. Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl nuostabus yra ieškojimo kelias su kiekvienu mokiniu. Šiandien būti mokytoju man reiškia nuolat tobulėti, gerbti kiekvieną vaiką kaip asmenybę (nesvarbu, kokio jis amžiaus), ieškoti būdų, kaip pamokoms suteikti naujų bei įdomių atspalvių. Didžiuojuosi tuo, ką darau ir kad galiu vadintis mokytoja.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Visos taip nuoširdžiai ir paprastai pasidalinote savo autentiškomis ir, kaip pačios sakote, nesumeluotomis patirtimis. Įkvepiate. Ko palinkėtumėte tiems, kurie dar svarsto, ar grįžti dirbti į mokyklą?

Sigita: Išdrįsti ir nebijoti ateiti. Surasti projekte žmonių, su kuriais galėsite dalytis patirtimi ir palaikymu. O svarbiausia – išmokti vertinti mažus pokyčius bei pasiekimus (tai kas, kad norėjome po mėnesio – nieko tokio, jei įvyks ir po metų).

Renata: Nebijoti sugrįžti, nebijoti naujos pradžios, jei tik širdis kviečia. Būti savimi, būti tikriems. Nebijoti keistis ir keisti.

Viktorija: Daug šviesos ir atvirumo akyse! Nebijoti klausti, klysti ir ieškoti. Laukia didis nuotykis!

Atranka į projektą „Sugrįžtu mokyti“ vyksta iki gegužės 1 d. Projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendina Vilniaus švietimo pažangos centras. Projekto partneriai: Mokyklų tobulinimo centras ir „Renkuosi mokyti!“ programa. Visa informacija skelbiama projekto interneto svetainėje.

Vilniaus švietimo pažangos centro informacija