Artūras
Sakalauskas
gimė
1963
m.
spalio
26
d.
Alytuje
Genovaitės
ir
Prano
Sakalauskų
šeimoje.
Jo
senelis,
iš
mamos
pusės,
Antanas
Letkauskas
buvo
Lietuvos
1918
–
1920
m.
Nepriklausomybės
kovų
dalyvis,
Vyčio
Kryžiaus
ordino
kavalierius.
Šeimoje
dažnai
buvo
prisimenamos
Lietuvos
Nepriklausomybės
kovos.
Būdamas
šeštoje
ar
septintoje
klasėje,
Artūras
su
kitais
mokiniais
slapta
spalvino
draudžiamas
trispalves,
o
per
istorijos
pamoką,
su
dviem
klasės
draugais,
ant
kitų
mokyklos
kabinetų
durų,
klijavo
popierines
trispalves
vėliavėles
ir
lapelius
su
užrašu
„Už
laisvą
Lietuvą“.
Už
tokį
Vasario
16-osios
paminėjimą
sovietmečiu,
A.
Sakalauskas
buvo
įtrauktas
į
Alytaus
milicijos
nepilnamečių
įskaitą
bei
pateko
į
KGB
akiratį.
Mokydamasis
vidurinėje
mokykloje
Artūras
mėgo
sportuoti,
lankė
rankinio
treniruotes
sporto
mokykloje,
vėliau
žaidė
Alytaus
„Varsos“
rankinio
komandoje.1981
m.
A.
Sakalauskas
baigė
Alytaus
5-ąją
vidurinę
mokyklą
(dabar
–
Alytaus
Dainavos
progimnazija)
ir
stojo
į
Žemės
ūkio
akademiją,
tačiau
pritrūko
pusės
stojamojo
balo.
Tuomet
mokėsi
Alytaus
9-oje
profesinės
technikos
mokykloje,
kurioje
įgijo
metalo
apdirbėjo-surinkėjo
specialybę.
Iki
pat
lemtingų
1991
m.
įvykių
dirbo
Alytaus
mašinų
gamykloje.
Po
1991
m.
sausio
13-ąją
Sovietų
Sąjungos
įvykdytos
agresijos
prieš
Lietuvos
Respubliką,
stojo
savanoriu
į
Savanoriškosios
krašto
apsaugos
tarnybos
kuriamą
Alytaus
rinktinę
(dabar
–
Krašto
apsaugos
savanorių
pajėgų
Dainavos
1-oji
rinktinė).
Jis
kartu
su
kitais
savanoriais
dalyvavo
vykdant
savanoriams
skirtas
užduotis
–
rūpinosi
1991
m.
vasario
9
d.
referendumo
balsadėžių
su
biuleteniais
apsauga,
užtikrino
saugų
biuletenių
pristatymą
Centrinei
balsavimo
komisijai,
vykdė
IV
Pasaulio
lietuvių
žaidynių
dalyvių
apsaugą.
Budėjo
Aukščiausiosios
Tarybos
rūmuose,
taip
pat
savanorių
postuose
Kaune
ir
Sitkūnuose
(Kauno
raj.).
Maskvoje
1991
m.
rugpjūčio
19
d.
prasidėjo
karinis
pučas,
juo
bandyta
užkirsti
kelią
sutarties
dėl
naujos
Suverenių
valstybių
sąjungos,
kuri
turėjo
panaikinti
Sovietų
Sąjungą,
pasirašymui.
Apie
situacijos
rimtumą
bylojo
aplinkybė,
kad
Lietuvos
Vyriausybė
dar
kartą
išsiuntė
užsienio
reikalų
ministrą
Algirdą
Saudargą
į
užsienį
su
įgaliojimais
sudaryti
Lietuvos
Respublikos
egzilinę
Vyriausybę,
jei
Lietuvos
Vyriausybei
būtų
sutrukdyta
eiti
pareigas.
Dar
vasaros
pradžioje
buvo
pradėta
stiprinti
Lietuvos
Respublikos
Aukščiausiosios
Tarybos
rūmų,
kuriuose
dirbo
nepriklausomos
Lietuvos
parlamentas,
gynybą.
Aplink
pastatą
buvo
įrengtas
minų
laukas,
iškasti
prieštankiniai
grioviai,
sustiprintos
barikados,
įrengti
apsaugos
postai,
kuriuose
budėjo
kariai
savanoriai.
Pučo
pradžioje
buvo
sustiprinta
parlamento
apsauga,
padidintas
apsaugos
postų
skaičius,
dalis
postų
perkelta
į
išorinę
parlamento
dalį
stebėti
sovietinės
kariuomenės
judėjimo.
Pučo
dienomis
pačiuose
rūmuose
buvo
įrengtos
smėlio
maišų
užtvaros,
įrengti
medicinos
punktai,
o
svarbiausi
dokumentai
iš
Parlamento
buvo
pervežti
į
saugesnę
vietą.
Būta
pranešimų,
kad
bus
atakuojamas
Parlamentas
ir
Vyriausybė,
bus
bandoma
internuoti
ar
net
likviduoti
Aukščiausiosios
Tarybos
deputatus
ir
Vyriausybės
narius.
Dėl
to
buvo
greitai
mobilizuotas
rūmų
gynybai
reikalingas
žmonių
skaičius,
buvo
sukviesti
savanoriai
iš
visų
rinktinių
Lietuvoje,
tarp
jų
ir
savanoriai
iš
Alytaus.
Kartu
su
jais
ginti
Aukščiausios
Tarybos
rūmų
atvyko
ir
A.
Sakalauskas.
1991
m.
rugpjūčio
21
d.,
jau
žlungant
kariniam
pučui
Maskvoje,
apie
pusę
vienuoliktos
vakaro
Aukščiausiosios
Tarybos
rūmų
prieigose
įvyko
Lietuvos
savanorių
susirėmimas
su
Sovietų
Sąjungos
armijos
specialiosios
paskirties
dalinio
kariais,
kurie
automobiliu
įsiveržė
į
parlamento
gynėjų
saugomą
teritoriją
prie
pirmojo
posto
A.
Goštauto
gatvėje.
Pasipriešinimo
metu
buvo
nušautas
Alytaus
rinktinės
savanoris
A.
Sakalauskas,
dar
keletas
savanorių
buvo
sužeisti
sovietų
sprogstamųjų
užtaisų.
Artūras
Sakalauskas
tapo
paskutiniąja
auka
XX
amžiuje,
paaukota
už
Lietuvos
Nepriklausomybę.
Lietuvos
Respublikos
Aukščiausiosios
Tarybos-Atkuriamojo
Seimo
deputatai,
parlamento
gynėjai
ir
visuomenė
su
A.
Sakalausku
atsisveikino
prie
Parlamento
Vilniuje.
Vėliau
jis
buvo
pervežtas
į
Alytų
ir
pašarvotas
Alytaus
sporto
rūmuose,
laidotuvės
vyko
1991
m.
rugpjūčio
25
d.
A.Sakalauskas
buvo
palaidotas
Alytuje,
prie
Šv.
Angelų
Sargų
bažnyčios
esančiose
kapinėse,
šalia
1919
metais
Nepriklausomybės
kovose
žuvusio
pirmojo
Lietuvos
karininko
Antano
Juozapavičiaus.
Lietuvos
Respublikos
Aukščiausiosios
Tarybos
Prezidiumo
1991
m.
rugsėjo
6
d.
nutarimu
už
didvyrišką
narsumą
ir
ištvermę
ginant
Lietuvos
Respublikos
laisvę
ir
nepriklausomybę
Artūras
Sakalauskas
apdovanotas
(po
mirties)
1-ojo
laipsnio
Vyčio
kryžiaus
ordinu
(dabar
–
Vyčio
Kryžiaus
ordino
Didysis
kryžius),
1992
m.
sausio
9
d.
–
Sausio
13-osios
atminimo
medaliu.
Lietuvos
Respublikos
krašto
apsaugos
ministro
2007
m.
spalio
29
d.
įsakymu
už
nuopelnus
kuriant
ir
stiprinant
Lietuvos
Respublikos
krašto
apsaugą
A.
Sakalauskas
apdovanotas
(po
mirties)
Lietuvos
kariuomenės
kūrėjų
savanorių
medaliu.
2010
metais
Alytaus
senamiestyje
Artūro
Sakalausko
vardu
buvo
pavadinta
gatvė.
2011
metais
ant
Alytaus
Dainavos
progimnazijos
sienos,
kurioje
1970–1981
m.
mokėsi
A.
Sakalauskas,
atidengta
atminimo
lenta.
Kasmet
rugpjūčio
mėnesį
Alytuje
vyksta
futbolo
turnyras,
skirtas
savanorio
Artūro
Sakalausko
taurei
laimėti.
Turnyre
rungiasi
profesinės
karo
tarnybos
kariai
ir
kariai
savanoriai.
A.Sakalausko
žūties
vietoje,
Vilniuje,
netoli
Lietuvos
Respublikos
Seimo
rūmų,
A.
Goštauto
gatvėje
pastatytas
paminklinis
akmuo
su
metaliniu
kryžiumi.
Ant
paminklo
iškalti
žodžiai:
„Čia
žuvo
gindamas
Lietuvos
parlamentą
savanoris
Artūras
Sakalauskas.
1991
rugpjūčio
21“.
Šalia
paminklo
yra
pasodintas
atminimo
ąžuolas.
Šioje
vietoje
kasmet
vyksta
parlamento
gynėjui
skirti
minėjimo
renginiai.
Arvydas
Gelžinis LGGRTC
istorikas
