2021 05 03
Lietuvoje geriamajam vandeniui naudojamas požeminis vanduo, kaip rodo jo monitoringo duomenys, yra geros kokybės, bet dėl kai kurių veiksnių išlieka taršos cheminėmis medžiagomis grėsmė.
Analizuojant ir valstybinio, ir ūkio subjektų vykdomo požeminio vandens monitoringo duomenis, atlikus požeminio vandens iš 2015-2020 m. įrengtų gręžinių cheminės sudėties tyrimus, Lietuvos geologijos tarnyba vertino 20 požeminio vandens baseinų cheminę būklę.
Nustatyta, kad didžiojoje dalyje požeminio vandens baseinų išteklių kokybė gera, tačiau išskirti 5 potencialios rizikos baseinai. Tai viršutinio devono Stipinų, Joniškio, Suvalkijos ir Kėdainių-Dotnuvos baseinai. Juose esančių vandenviečių geriamojo vandens cheminė sudėtis (sulfatų ir chloridų koncentracijos) dėl gamtinių priežasčių neatitinka reikalavimų geriamajam vandeniui. Jeigu ir toliau vandenvietės čia bus intensyviai eksploatuojamos, chloridų ir sulfatų koncentracijos gali didėti.
Šiuose baseinuose požeminio vandens monitoringą privalu vykdyti visose vandenvietėse, kuriose išgaunama 10 m3 ir daugiau vandens per parą, o kituose baseinuose jis vykdomas vandenvietėse, kuriose išgaunama 100 m3 ir daugiau vandens per parą. Kadangi požeminio vandens kokybės rodikliai, viršijantys leidžiamas normas, yra gamtinės kilmės, jie kol kas nepablogina bendros šio vandens būklės.
Be chloridų ir sulfatų, tiriamos ir gamtinės kilmės amonio, geležies, mangano koncentracijos. Pavyzdžiui, net apie 90proc. geriamajam vandeniui išgauti naudojamų požeminio vandens išteklių geležies koncentracijos viršija ribinę vertę, kuri yra 0,2 mg/l. Fluorido anomalijos Vakarų Lietuvoje – Klaipėdos, Palangos, Telšių ir Kelmės rajonuose – taip pat yra gamtinės kilmės.
Tyrimai rodo, kad požeminiame vandenyje esama, tikėtina gamtinės kilmės, arseno anomalijų, kuriose jo koncentracija viršija leidžiamą ribinę vertę geriamam vandeniui. Arseno anomalijų paplitimas dar tiriamas.
Pastaraisiais metais požeminio vandens taršos grėsmė didėja ir dėl prastai tvarkomų individualių nuotekų sistemų. O tokių sistemų padaugėjo, kai buvę kolektyviniai sodai, dirbamos žemės laukai, pievos tapo individualių namų kvartalais. Jeigu nuotekos tvarkomos prastai, paviršinė tarša patenka į vandeningus sluoksnius (net iki 60 m gylio), ir požeminiame vandenyje neleistinai padidėja azoto junginių (nitratų, nitritų, amonio) koncentracijos. Kyla grėsmė, kad į geriamąjį vandenį gali patekti ir kitų pavojingų medžiagų (pvz., farmacinių preparatų, naujos kartos patvarių organinių teršalų). Vilniaus pakraščiuose ir priemiesčiuose pastebėta padidėjusi individualių gręžinių vandenyje fiksuojama tarša nitratais. Klaipėdos regione nustatytos padidėjusios amonio koncentracijos.
Šiaurės Lietuvos karstiniame regione sparčiai didėjantis naujai įrengiamų gręžinių, skirtų individualiam apsirūpinimui geriamuoju vandeniu, skaičius taip pat kelia iššūkių. Čia gręžiniai dėl ekonominių priežasčių dažnai įrengiami į seklesnius, karstėjančius sluoksnius, kurių vandens kokybė yra prasta. Be papildomo paruošimo išgaunami požeminio vandens ištekliai netinka gėrimui ir buities reikmėms, taip pat kelia riziką, kad gręžinio įtakos aplinkoje suaktyvės karstiniai procesai.
Dar vienas iššūkis požeminio vandens išteklių valdymui – nelegalūs gręžiniai. Manoma, kad tokių yra apie 30-50 proc. Jie apsunkina racionalų išteklių valdymą. Įvertinus neregistruotų gręžinių problemos mastą, Seimui pateikti trys įstatymų projektai, kuriais siekiama sustiprinti požeminio vandens išteklių kokybinę ir kiekybinę apsaugą, užtikrinti saugaus geriamojo vandens tiekimą gyventojams.
Požeminio vandens taršos galima išvengti tvarkant nuotekas tinkamai ir, kai tai įmanoma, centralizuotai. Aplinkos ministerija, siekdama padėti savivaldybėms, iš administruojamų ES fondų skiria joms lėšų gyventojų būstams prijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų. Šiuo tikslu artimiausiu metu bus skelbiamas naujas kvietimas teikti paraiškas dotacijoms iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo lėšų. Paraiškas galės teikti vandentvarkos įmonės, o subsidijos teikiamos gyventojų būstų prijungimams prie esamų centralizuotų nuotekų tvarkymo sistemų aglomeracijose, kuriose gyvena daugiau kaip 2 tūkst. žmonių.