Šalies didmiesčiai švietimo paslaugų epicentru laikomi ne veltui – tiek Vilniaus, tiek Kauno bei Klaipėdos savivaldybės ilgą laiką pirmauja pagal bendruosius švietimo paslaugų rodiklius. Vis dėlto, didžiausią proveržį švietimo paslaugų klausimu per pastaruosius metus pademonstravo gerokai mažesnės savivaldybės, rodo Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) bendradarbiaujant su finansų ministerija sudarytas švietimo paslaugų sub-indeksas, kuris yra sudėtinė bendro gyvenimo kokybės indekso dalis.
Į CPVA sudarytą gyvenimo kokybės indeksą (GKI) įtrauktas švietimo paslaugų sub-indeksas apima 8 pagrindinius rodiklius, kurie iš esmės atspindi švietimo srities skirtumus tarp savivaldybių – nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštųjų mokyklų rodiklių. Analitinė priemonė taip pat leidžia vertinti tarp savivaldybių lyginamus rodiklius pagal jų absolventų aukštais balais išlaikomų lietuvių bei matematikos brandos egzaminų rezultatus, be to, leidžia įvertinti, kiek mokyklinio amžiaus vaikų nesimoko dėl socialinių, psichologinių ar kitų priežasčių.
„Naudojantis švietimo paslaugų sub-indeksu, galima pamatyti švietimo srities rodiklių įvertinimą pagal kiekvieną savivaldybę, taip pat palyginti savivaldybes tarpusavyje: tiek pagal savivaldybių klasterius, kaip didžiosios, kurortinės, kaimiškosios ar kitos savivaldybės, tiek tarp skirtingų tipų savivaldybių. Be to, šis analitinis įrankis leidžia stebėti savivaldybėse vykusius pokyčius švietimo paslaugų atžvilgiu nuo 2013-ųjų iki 2021 metų“, – komentuoja CPVA ekspertas Viktoras Sirvydis.
Jo teigimu, švietimo paslaugų sub-indeksas parankus ne tik dėl siekio įvertinti situaciją ar pasilyginti rodikliais tarp skirtingų savivaldybių, bet ir sugretinti juos su švietimo išlaidų ir kitais rodikliais, kuriais naudojantis būtų siekiama pagerinti švietimo paslaugų apimtį, prieinamumą, kokybę ir pan.
„Didžiausi iššūkiai valstybei ir savivaldybėms organizuojant švietimo paslaugas kyla dėl to, kaip efektyviai panaudoti švietimo funkcijos vykdymui skirtus finansinius išteklius, užtikrinant aukštą ugdymo kokybę, kuri turėtų atsispindėti mokinių pasiekimų rezultatuose. Analizuojant konkrečios savivaldybės teritorijoje teikiamų švietimo paslaugų rodiklius galima kur kas aiškiau pamatyti, kurioms sritims reikėtų skirti daugiau dėmesio, bei gilesnės analizės, kad priimti duomenimis paremtus sprendimus“, – sako V. Sirvydis.
Pasigendama regioninės politikos
Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos Švietimo ir kultūros komiteto (LSA ŠKK) pirmininko, Šilutės mero Vytauto Laurinaičio, situacija tarp šalies savivaldybių yra nevienoda, tad vertinant atskirus rodiklius būtina atsižvelgti ir į savivaldybės galimybes bei gyventojų poreikius.
„Pavyzdžiui, ne visiems kaimiškų savivaldybių gyventojams yra aktualus vaikų iki 2 metų amžiaus ugdymas švietimo įstaigoje, tačiau lyginant su miestų rodikliais gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad štai savivaldybėje yra mažas ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumas. O realybė tokia – veikia tiek darželių-lopšelių, kiek iš tikrųjų reikia toje vietovėje“, – komentuoja V. Laurinaitis.
Pašnekovo teigimu, nors švietimo paslaugų sub-indeksas leidžia pasilyginti tarp panašių savivaldybių, imtis esminių pokyčių ne visada yra paprasta: galimybes riboja ne tik skiriamas finansavimas, bet ir regioninės politikos trūkumas.
„Apie tai, kad trūksta regioninės politikos, kalbama jau ne vienerius metus. Deja, turime tokią situaciją – yra Vilnius ir tada likusi Lietuva. Šiuo metu savivaldybių galimybės savarankiškai organizuoti ugdymą yra gana ribotos, iš ko kyla ir problemų. Pavyzdžiui, nuo 2024-2025 mokslo metų 11 klasėje turi būti ne mažiau kaip 21 mokinys, jei mokykla nori gauti finansavimą ugdymo programai. Kyla klausimas, kodėl 21, o ne 18 ar 15, juk iki šiol kaimiškose gimnazijose pakakdavo ir 12 mokinių. Ta pati situacija ir su ugdymo kokybės gerinimo projektais – į juos pretenduoti gali tik daugiau kaip 200 mokinių turinčios mokyklos. O ką daryti toms, kurios turi vos keliais mokiniais mažiau?“, – stebisi V. Laurinaitis.
Paklaustas apie aukštos kvalifikacijos mokytojų trūkumą ir kaip sekasi savivaldybėms spręsti šią problemą, LSA ŠKK pirmininkas neslepia – šiuo metu mokytojų trūkumas yra toks, kad skirti prioritetą jų kvalifikacijai net nėra galimybių.
„Savivaldybės visomis išgalėmis ieško būdų, kaip prisikviesti trūkstamų mokytojų į švietimo įstaigas – siūlo ne tik padengti kelionių išlaidas, bet ir stipendijas šiuo metu studijuojantiems ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo specialistams. Vis dėlto, reikėtų, kad mokytojų trūkumas būtų sprendžiamas valstybės lygmeniu – skiriama daugiau dėmesio šiai sričiai, skatinti jaunimą rinktis pedagogikos specialybes. Tai nėra vien atlyginimų klausimas, bet ir paties darbo patrauklumas – jaunus mokytojus atbaido ir didelės mokinių klasės, ir esama tvarka, sąlygos mokyklose“, – sako V. Laurinaitis.
CPVA duomenimis, tarp aukščiausią švietimo paslaugų sub-indekso savivaldybių 2021 metais buvo ne tik Kauno ir Vilniaus miestų savivaldybės, bet ir Raseinių, Zarasų ir Molėtų rajonų savivaldybės. Vertinant lyderių penketuką 2013-2021 metų laikotarpiu, pagal švietimo paslaugų rodiklius buvo įsitvirtinusios ir Klaipėdos, Palangos, Panevėžio bei Marijampolės, taip pat Anykščių ir Raseinių rajonų savivaldybės. Žemiausias pozicijas pagal GKI švietimo paslaugų sub-indeksą 2021-aisiais užėmė Pagėgių, Alytaus miesto, Šalčininkų ir Vilniaus rajonų, Kazlų Rūdos savivaldybės.
Savivaldybių vertinimas atliktas CPVA įgyvendinant Europos Sąjungos (ES) finansuojamą projektą „Savivaldybių galimybių pasididinti pajamas vertinimas, tam plėtojant analitines priemones“, kuriam skirtos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšos. Tarp vertintų rodiklių – ir gyvenimo kokybės indeksas (GKI), sudarytas siekiant įvertinti skirtumus tarp Lietuvos savivaldybių nuo 2013 metų.
Savivaldybių GKI įvertinti galima interneto svetainėje www.lietuvosfinansai.lt.
The post Pagal švietimo paslaugų rodiklius šalies savivaldybėse pirmauja ne vien didmiesčiai appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
