Kaip padėti jaunam žmogui suprasti savo teises ir pareigas? Kaip ugdyti pilietinę atsakomybę, būti neabejingiems nusikalstamų veikų akivaizdoje ar skatinti nebijoti kreiptis pagalbos? Šie klausimai rūpi ne tik tėvams ir mokytojams, bet ir teisėsaugos institucijoms.
Praėjusiais mokslo metais Vilniaus apylinkės prokurorai inicijavo teisinio švietimo susitikimus su septintokais, siekdami stiprinti jų teisinį raštingumą ir skatinti pilietinę atsakomybę, o didelio palaikymo sulaukęs projektas šiemet tęsiamas visoje Lietuvoje.
Klaipėdos apygardos prokuratūros teritorijoje ši iniciatyva taip pat sėkmingai įsibėgėjo – įvairiuose regiono miestuose jau aplankyta daugiau nei dešimt septintokų klasių. Iš viso suplanuota apie keturiasdešimt susitikimų su mokiniais Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje, Plungėje, Kretingoje, Gargžduose ir jų apylinkėse.
Apie pirmąjį susitikimą Nidoje, jo metu kilusias diskusijas bei teisėsaugos vaidmenį jaunimo gyvenime kalbamės su Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiuoju prokuroru Nerijumi Šiauliu.
Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Nerijus Šiaulys
Paaugliams būdingas noras pritapti prie bendraamžių ir elgtis taip, kad jiems patiktum, net jei supranti, jog tai nėra teisinga. Ar prisimenate kokią nors tokią situaciją iš savo paauglystės?
Vienas nutikimas man įstrigo visam gyvenimui. Kartą, turbūt aštuntoje klasėje, grįžinėjome su draugais iš muzikos mokyklos. Vienas iš jų pasakė, kad nori užsirūkyti. Tuo metu cigarečių dar buvo galima nusipirkti po vieną, o rūkymas, kaip ir dabar, daugeliui paauglių atrodė tarsi kažkoks „suaugiškumo“ ir pranašumo prieš kitus simbolis. Su tikru noru rūkyti ar kitaip svaigintis tai neturi nieko bendro. Manau, kad ir tas mano draugas taip pasakė būtent norėdamas pasirodyti prieš mus. Bet man jo pasiūlymas nepadarė įspūdžio, gal net pasirodė kvailokas, todėl tiesiog jo paklausiau: „Gal geriau nusipirk gumos ar saldainių?“ Ir nors kitas kartu buvęs paauglys iškart atšovė: „Kam jam patarinėti – tegul pats sprendžia!“, mano žodžiai vis dėlto paveikė. Draugas galiausiai pasirinko kažkokį saldainį, kuriuo pasidalijo ir su manimi.
Ši patirtis padėjo suprasti labai svarbų dalyką – didesnę vertę, ir ne tik tarp paauglių, turi ne uždraustų dalykų pabandymas, ne nustatytų ribų peržengimas, ne paklusimas kažkokiai grupei, bet pasitikėjimas savimi ir savo vertybių bei nuomonės turėjimas. O kai dar ir garsiai ją išsakai – gali labai reikšmingai padėti tam, kuris dėl savivertės stokos nedrįsta atsispirti daugumos spaudimui padaryti kokią nors nesąmonę.
Kaip atsimenate savo paauglystę ir kaip tuomet įsivaizdavote savo ateitį?
Nuo pirmų klasių visuomet buvau gana stropus, atsakingas mokinys. Matyt šeimoje nuo ankstyvos vaikystės skiepytos vertybės, auklėjimas suformavo mane taip, kad man buvo natūralu siekti ne tik gerų pažymių, bet ir tikrų, nuoširdžių santykių su klasės draugais.
Aš ir dabar manau, kad pagarba, draugiškumas ir atvirumas – vertybės, kurios turi lydėti žmogų visais jo gyvenimo etapais. Kaip ir daugumai paauglių man ne kartą galvoje sukosi mintys, kuo būsiu, ką turi rinktis ir kodėl. Bandžiau suprasti, kas esu, ko noriu gyvenime, ką turiu dėl to daryti.
Kadangi lankiau muzikos mokyklą, buvo etapas, kai labai rimtai galvojau apie muzikanto kelią. Nors muzikantu netapau, tačiau muzika ir muzikos pamokos man davė labai daug – ugdė kantrybę, mokė drausmės, savidisciplinos, gebėjimo įsiklausyti.
Vis dėlto, gal devintoje klasėje, pajutau, kad norėčiau veikti visuomenėje ir perduoti kitiems tai, kas man pačiam atrodo svarbu, o muzikanto kelias, deja, man to nesuteiks. Greičiausiai prie to sprendimo prisidėjo ir vis aiškiau suvokiama teisingumo vertė.
Norėjau ne tik išreikšti save, bet ir realiai prisidėti prie teisingumo užtikrinimo. Būtent todėl vėliau pasirinkau teisės studijas, o šiandien dirbu prokuratūroje – institucijoje, kur galiu ne tik užtikrinti teisingumą, bet ir padėti žmonėms suprasti, kur veda jų pasirinkimai, patarti, o kartais – ir sudrausminti.
Kaip vertinate savo pirmąjį susitikimą su septintokais?
Mano bei kolegų tikslas šiuose susitikimuose yra ne tik pristatyti prokuratūrą ir jos veiklą, padiskutuoti teisiniais klausimais, bet ir perduoti mokiniams žinutę, kad mums rūpi, kas su jais vyksta mokykloje, jų draugų aplinkoje, šeimose.
Nėra netinkamų klausimų – bandome atsakyti į visokiausius. Skatiname moksleivius pamatyti, suprasti apie gyvenimą daugiau, pasigilinti, pažiūrėti į įprastus jų aplinkoje reiškinius iš kitos perspektyvos. Manau, kad tai labai svarbu, jei norime, kad mus kažkada pakeisianti karta užaugtų atsakinga, sąmoninga, brandi, daug gebanti ir geresnė už mus.
Sakėte, jog mokiniams buvo labai smalsu sužinoti, kodėl gi pasirinkote būti prokuroru, o ne advokatu. Kaip atsakėte į šį klausimą?
Na, tai tikrai buvo įdomus klausimas, kuris privertė dar kartą apmąstyti savo pasirinkimus… (šypteli). Visų pirma, tai galimybė atskleisti tiesą. Tačiau man visada buvo svarbu ne tik ieškoti teisybės, bet ir padėti tiems, kurių teisės buvo pažeistos. Prokuroras stovi nukentėjusiojo pusėje ir siekia, kad kaltieji atsakytų už savo veiksmus. Be to, ši profesija leidžia prisidėti prie įstatymų tobulinimo, o tai reiškia, kad galima padėti ne tik vienam žmogui, bet ir visai visuomenei
Ar jauni žmonės visada suvokia, kokias pasekmes gali turėti jų elgesys? Kaip su jais kalbėtis apie atsakomybę?
Deja, bet tikrai ne visada iki galo suvokia savo veiksmų pasekmes, nors tai ir natūralu – jų patirtis ir branda dar tik formuojasi. Todėl paaugliai dažnai klaidingai mano, kad tam tikri jų poelgiai arba neturės rimtų padarinių, arba jiems neteks už juos atsakyti dėl amžiaus. Ir labai nustemba, kai paaiškėja, kad yra kitaip.
Todėl su nepilnamečiais būtina kalbėti aiškiai ir suprantamai, pateikiant ne tik teisinių, bet ir kitų – emocinių, socialinių, pasekmių pavyzdžius. Be to jauni žmonės ne visuomet supranta, koks elgesys yra nusikalstamas, todėl kabėdamiesi su jais stengiamės kuo paprasčiau paaiškinti, kur yra riba tarp priimtino ir neteisėto veikimo.
Nereti atvejai, kai netinkamas elgesys ar net nusikaltimai lieka ilgai nepastebėti dėl aplinkinių abejingumo.
Labai svarbu, kad mokiniai suvoktų, jog kiekvienas jų pranešimas apie netinkamą kažkieno elgesį, galimai nusikaltimą, yra labai reikšmingas ir visų pirma tam, kuris patiria skriaudą. Pavyzdžiui, viena iš įsivaizduotų situacijų, kurią aptarėme su moksleiviais, buvo tokia: tarkime, būdami kažkur mieste, viešoje vietoje, staiga matote kaip netoliese vyras kelis kartus smūgiuoja kartu su juo esančiai moteriai.
Viskas įvyksta labai greitai ir netikėtai, nėra aišku, kodėl tai įvyko ir ko tikėtis toliau. Kalbėjomės, ką kiekvienas būtų daręs, jei taptų tokio smurto liudininku. Manau, kad ne vienam tokios situacijos aptarimas padėjo geriau suprasti savo atsakomybę ir įsivertinti galimybes reaguoti, padėti aukai saugiu sau būdu. Tai tikrai yra ir naudinga, ir svarbu.
Kaip manote, ar dabartinė sistema suteikia pakankamai galimybių jaunuoliams pasitaisyti?
Kiekvienas turi galimybę pasikeisti, jei tik jis to pats nori. Tačiau keistis be pagalbos iš šalies yra nepaprastai sunku ne tik paaugliui. Reikia, net būtina, kad kažkas stebėtų, padėtų įgyvendinti pokyčius.
Paauglys, kuris nusiteikęs keistis, turi sutikti priimti pagalbą ir suprasti, kad jį akylai stebintys tėvai, mokyklos darbuotojai, policija, socialiniai darbuotojai ar vaikų teisių apsaugos specialistai tai daro ne todėl, kad nori jį nubausti, pažeminti, taip rodo nepasitikėjimą, bet todėl, kad siekia padėti. Nors paaugliui jausti tokią priežiūrą, kontrolę gal ir ne itin malonu.
Tad sistema yra, ji veikia, bet be paties paauglio ir jį supančių suaugusiųjų sąmoningumo, kantrybės ir valios rezultato nebus.
Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką Lietuvos teisinėje sistemoje, susijusį su nepilnamečiais, kas tai būtų?
Tai būtų specializuotų teisėjų, nagrinėjančių tik nepilnamečių bylas, įvedimas. Manau, kad baudžiamasis procesas neturėtų apsiriboti vien tik nusikalstamos veikos įrodinėjimu ir bausmės skyrimu, bet turėtų apimti ir priežasčių nustatymą – kodėl nepilnametis nusikalto pirmą kartą ar pakartotinai.
Teismo procese turėtų aktyviai dalyvauti su nepilnamečiu susiję asmenys bei institucijų atstovai – tėvai, mokyklos atstovai, vaiko teisių apsaugos specialistai, probacijos tarnyba ir kt.
Toks požiūris leistų ne tik tiksliau įvertinti nepilnamečio situaciją, bet ir užtikrinti tinkamą prevenciją ateičiai. Be to, labai svarbu, kad auklėjamojo poveikio priemonės būtų ne tik skiriamos, bet ir atsakingai įgyvendinamos, o tėvai aktyviau įsitrauktų į vaiko elgesio korekciją.
Tik kompleksinis požiūris, apimantis tiek teisinę, tiek socialinę pagalbą, gali padėti sumažinti nepilnamečių nusikalstamumą ir skatinti juos rinktis teisingus sprendimus.
Na ir pabaigai – jei šiandien galėtumėte pasikalbėti su savo jaunesniu „aš“, ką jam patartumėte?
Pasakyčiau labai paprastai: lik toks, koks esi. Būk savimi.
Nesigėdyk būti geras kitiems, stropus, elgtis teisingai, nebijok būti atviras ir nuoširdus, net jeigu atrodo, kad dėl to tapsi nepopuliarus. Neieškok patvirtinimo savo sprendimams iš aplinkinių, jeigu jauti, kad tas sprendimas prieštarauja tavo vertybėms.
Vadovaukis savo vertybėmis ir sveiku protu. Nebijok prašyti pagalbos ir ją priimk. Ir nepamiršk, kad tavo balsas turi galią. Kartais tik vienas sakinys, vienas nuoširdus klausimas, komentaras, palaikymo žodis gali ne tik pakeisti kažkieno sprendimą tą dieną, bet ir paveikti jo požiūrį visam gyvenimui.
