Paskutinis sekmadienis prieš Velykas vadinamas Verbų sekmadieniu, Verbinėmis, o daugelyje Europos šalių – Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus įžengimo į Jeruzalę prieš nukryžiavimą paminėjimas.
Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose buvo paprotys tą dieną, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičio šakeles.
Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių tautos papročiai.
