Dalinkitės
Vakarų
karinės
jūrų
pajėgos
iki
atskiro
pranešimo
buvo
atšauktos
iš
Juodosios
jūros.
Tai
nepaprasta
situacija,
itin
reta
šiuolaikinėje
istorijoje.
Nuo
2021
m.
gruodžio
mėn.
į
Juodąją
jūrą
nebuvo
įplaukęs
nė
vienas
karinis
laivas
iš
kitos
nei
Rytprūsiai
šalies.
O
nuo
2021
m.
liepos
mėn.
Juodojoje
jūroje
nebuvo
surengta
nė
vienų
karinių
jūrų
pratybų,
kuriose
dalyvautų
Vakarų
šalys.
Todėl
Rusijos
Juodosios
jūros
laivynas
naudojasi
plačia
veiksmų
laisve
ir
atitinkamu
nebaudžiamumo
lygiu.
Ji
įvedė
visišką
Ukrainos
blokadą
–
praktiškai
paversdama
Ukrainą
sausumos
neturinčia
šalimi
–
nuo
2021
m.
pabaigos
(ruošiantis
visavertei
Rusijos
invazijai
į
žemyninę
Ukrainą)
iki
2022
m.
liepos,
per
kitus
11
mėnesių
iš
dalies
ir
su
tam
tikromis
sąlygomis
sušvelnino
blokadą,
o
2023
m.
liepą
vėl
ją
sugrąžino
(žr.
EDM,
liepos
26,
27,
31
d.).
Kitą
savo
žingsnį
Rusijos
laivynas
atliko
dislokuodamas
dvi
korvetes
prie
komercinės
laivybos
kelių
Bulgarijos
ir,
matyt,
Turkijos
išskirtinėse
ekonominėse
zonose
(Nato.
int,
liepos
26
d.;
Novinite;
Mediapool,
liepos
27
d.;
TASS,
liepos
25
d.,
rugpjūčio
1,
2
d.;
Radio
Free
Europe/Radio
Liberty,
liepos
28
d.,
rugpjūčio
2
d.),
o
Rusijos
jūrų
ir
sausumos
raketos
ir
dronai
smogė
Ukrainos
upių
uostams,
idant
paralyžiuotų
ten
esančią
civilinę
laivybą
(Black
Sea
News;
Censor.net,
rugpjūčio
1
d.;
RBK;
Ukrainska
Pravda,
rugpjūčio
1,
2
d.).
Vakarų
valstybių
pasitraukimas
iš
Juodosios
jūros
beveik
neabejotinai
yra
laikina
priemonė,
tačiau
jos
trukmė
šiuo
metu
atrodo
neaiški.
Jų
sprendimą
lėmė
šie
veiksniai:
pavojinga
aplinka,
kurią
sukūrė
Rusijos
kariniai
veiksmai
Juodojoje
jūroje
rengiantis
plataus
masto
karui
prieš
Ukrainą
ir
jo
metu;
Jungtinių
Valstijų
ir
jų
sąjungininkių
politika
beveik
bet
kokia
kaina
vengti
tiesioginio
kontakto
su
Rusijos
pajėgomis;
ir
Turkijos
sprendimas
prasidėjus
karui
uždrausti
įplaukti
į
Juodąją
jūrą
per
Bosforo
sąsiaurį
ne
jūros
baseino
šalių
karo
laivams.
JAV
ir
NATO
šį
Turkijos
sprendimą
neoficialiai
sutiko
su
tam
tikru
palengvėjimu.
Dabartinis
Vakarų
karinių
jūrų
pajėgų
nebuvimas
Juodojoje
jūroje
smarkiai
kontrastuoja
su
jų
buvimu
per
visą
posovietinį
laikotarpį
ir
ypač
po
2014
m.
Rusijos
karinės
intervencijos
prieš
Ukrainą.
JAV
ir
sąjungininkų
kariniai
laivynai
kasmet
rengė
pratybas,
taip
pat
daug
kartų
patruliavo
ir
lankėsi
uostuose,
nors
ir
laikydamiesi
Montrė
konvencijos
apribojimų
dėl
tonažo
bei
buvimo
Juodojoje
jūroje
trukmės.
Daugiausia
pastangų
dėjo
JAV
karinis
jūrų
laivynas,
šiek
tiek
prisidėjo
NATO
sąjungininkės
savo
nacionaliniais
pajėgumais
ir
kartais
NATO
kaip
organizacija.
Šis
nevienodas
naštos
pasidalijimas
paaiškina,
kodėl
iki
2021
m.
jų
buvimas
kiekvienais
metais
svyruoja.
Vokietijos
tyrinėtojo
Carsteno
Schmiedlo
duomenimis,
2014
m.
Vakarų
sąjungininkų
karo
laivai
Juodojoje
jūroje
buvo
210
dienų,
2016
m.
–
58
dienas,
o
2021
m.
–
182
dienas
(Centerformaritimestrategy.org,
vasario
3
d.).
Tačiau
dabartinio
karo
metu
Vakarų
sąjungininkės
(pavieniui
ar
kartu
kaip
NATO)
atsisakė
vėl
įplaukti
į
Juodąją
jūrą
net
tada,
kai
Rusijos
veiksmai
įkvėpė
aštriausią
jų
pasmerkimą,
kaip,
pavyzdžiui,
Ukrainos
grūdų
eksporto
blokados,
Ukrainos
uostų
užminavimo
ir
raketų
smūgių
kritinei
infrastruktūrai
atveju.
JAV
ir
jų
sąjungininkės
atsisakė
įprastų
atsako
į
tokias
situacijas
priemonių:
laivybos
laisvės
operacijos
siekiant
užtikrinti
tarptautinės
jūrų
teisės
laikymąsi,
humanitarinės
jūrų
operacijos
siekiant
atblokuoti
Ukrainos
žemės
ūkio
produkcijos
eksportą
lydint
krovininius
laivus
arba
išminavimo
operacijos
pasitelkiant,
pavyzdžiui,
vieną
iš
nuolatinių
NATO
priešmininių
priemonių
grupių
(SNMCMG).
Tačiau
SNMCMG2
šiuo
metu
vykdo
pratybas
Viduržemio
jūroje
(Nato.int,
liepos
31
d.).
Taigi,
Rusija
palaipsniui
išplėtė
savo
valdas
Juodojoje
jūroje,
išstumdama
iš
tarptautinių
vandenų
ir
jų
išskirtinių
ekonominių
zonų
kitas
pakrantės
šalis,
o
per
šį
karą
iš
jūros
išstūmė
ir
Vakarų
karinius
laivynus.
Dar
1994
m.
atplėšusi
Abchaziją
nuo
Gruzijos,
Rusija
visiškai
kontroliavo
atitinkamą
Juodosios
jūros
dalį
dar
prieš
2008
m.
oficialiai
paskelbdama
apie
jos
užgrobimą.
2014
m.
aneksavusi
Krymą,
Rusija
de
facto
pasisavino
didžiulius
Ukrainos
teritorinių
vandenų
plotus
ir
išskirtinę
ekonominę
zoną,
taip
pat
nustatė
išskirtinę
Azovo
jūros
ir
Kerčės
sąsiaurio
(iki
tol
dalijamo
su
Ukraina)
kontrolę.
2022
m.
Rusija
užėmė
visą
Ukrainos
pakrantę
Azovo
jūroje
ir
dalį
Ukrainos
Juodosios
jūros
pakrantės
iki
Nikolajevo.
Ši
nuolatinė
plėtra
sudarė
prielaidas
dabartinei
Rusijos
vykdomai
Ukrainos
blokadai
ir
žygiams
į
Bulgarijos
ir
Turkijos
išskirtines
ekonomines
zonas.
Yra
žinomas
vienintelis
atvejis,
kai
Juodojoje
jūroje
buvo
vykdoma
laivybos
laisvės
operacija,
nors
oficialiai
ji
ir
nebuvo
paskelbta.
2021
m.
birželio
mėn.
britų
laivas
“HMS
Defender”
plaukė
gana
trumpą
atstumą
per
tarptautiniu
mastu
pripažintus
Ukrainos
vandenis,
kuriuos
Rusija
de
facto
pasisavino
prie
Krymo
krantų.
Rusai
atsakė
apšaudydami
britų
laivą
savo
lėktuvais
ir
paleisdami
įspėjamuosius
pakrantės
artilerijos
šūvius.
Paskutinės
svarbios
pratybos,
kuriose
dalyvavo
Vakarų
šalių
karinės
jūrų
pajėgos,”Sea
Breeze
2021″,
vyko
tų
pačių
metų
liepą.
Tai
buvo
21-oji
kasmetinė
šių
tarptautinių
pratybų,
kurias
kartu
rengė
Ukraina
ir
Jungtinės
Valstijos
ir
kuriose
dalyvavo
karinio
jūrų
laivyno,
sausumos
ir
oro
pajėgų
komponentai
Ukrainos
bei
tarptautiniuose
vandenyse,
operacija
(Navy.mil;
Eucom.mil;
Nato.int,
2021
m.
liepos
19
d.).
Ruošiantis
pratyboms
JAV
karinio
jūrų
laivyno
oficialus
atstovas
paaiškino:
“Mes
demonstruojame
pasauliui,
kad
Juodoji
jūra
yra
tarptautinė
jūra,
atvira
ir
prieinama
laisvam
visų
tautų
transportui,
prekybai
ir
laivybai,
nepriklausanti
nė
vienai
valstybei”
(State.gov,
2021
m.
birželio
29
d.).
“(State.gov,
2021
m.
birželio
29
d.).
Vladimiras
Socoras,
Eurasia
Daily
Monitor
