Dalinkitės
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas turėtų aiškiau kalbėti apie tai, jog Lietuva siekia nuolatinio Vokietijos kariuomenės brigados dislokavimo, ir paragino vengti dviprasmiškų signalų.
Konservatorių deleguotas ministras kritikos tiek iš opozicijos, tiek partijos viduje sulaukė, kai praėjusią savaitę sutiko su Vokietijos gynybos ministrės Christine Lambrecht (Kristin Lambrecht) pozicija, jog pakanka tokios Lietuvai priskirtos brigados parengties, kad šis vienetas į Lietuvą atvyktų per dešimt dienų, esant poreikiui.
Anksčiau Lietuvos pareigūnai teigė siekiantys, kad Vokietija brigadą, tai yra 3–4 tūkst. karių, Lietuvoje dislokuotų nuolat.
„Aš manau, kad ministras, pirmiausia, turėtų labai aiškiai komunikuoti, jog Vokietijos brigados buvimas čia, Lietuvoje, yra mūsų didžiausias prioritetas. Gali keistis krašto apsaugos ministras, gali keistis premjeras, gali keistis ir valstybės prezidentas, bet Lietuvos interesas keistis negali“, – interviu BNS sakė G. Nausėda.
„Mūsų interesas yra turėti Vokietijos brigadą čia. Ir mes turime padaryti viską, kad šis procesas neišsitęstų per begalę metų“, – pridūrė jis.
Pasak šalies vadovo, Vokietijos atstovai „labai atidžiai klauso“ Lietuvos pareigūnų pozicijų šiuo klausimu.
„Ir jeigu mes siųsime dviprasmiškus signalus, kad mums to pakanka arba galbūt šitas status quo toksai ir liks, tai, be jokios abejonės… Na, turbūt turėtume būti labiausiai suinteresuoti, kad mūsų Vokietijos partneriai būtų čia ir jų būtų kiek galima daugiau čia, ir kad tai atsitiktų kaip galima greičiau“, – kalbėjo prezidentas.
Dėl Lietuvai priskirtos Vokietijos brigados vystymo abi šalys sutarė birželį, tęsiantis Rusijos invazijai Ukrainoje. Rugsėjį Lietuvoje dislokuotas minimos brigados priešakinis vadovavimo elementas.
Kitos interviu temos:
* Išsprendus prieštaravimus Konstitucijai ir atsisakius perteklinių galių viešojo sektoriaus įstaigų vadovams, prezidentas žada pasirašyti įstatymus dėl valstybės tarnybos pertvarkos
* G. Nausėda siūlo neįsileisti rusų turistų ir pasibaigus nepaprastajai padėčiai gruodžio viduryje
* Prezidentas kritikuoja Vokietiją ir kitas turtingesnes Vakarų Europos šalis dėl didžiulės paramos verslui išgyventi energetinę krizę
* Sprendimas dėl haubicų „PzH 2000“ ir oro gynybos sistemų NASAMS galimo perdavimo Ukrainai – kitame Valstybės gynimo tarybos posėdyje
* Prezidentas susilaikys nuo paramos partijoms, rinkimų komitetams ar politikams per artėjančius savivaldos rinkimus.
– Prezidente, aš nuo kito kampo truputėlį pradėsiu. Jūs į rankas uždirbate 6 tūkstančius eurų. Jus tenkina jūsų atlyginimas?
– Tiesą sakant, tai klausimas, kuris man rūpi 568 vietoje. Aš, tiesą sakant, neturiu net laiko apie tai galvoti. Jeigu pakanka tiems dalykams, kurie man būtinai reikalingi, aš tikrai neketinu iš prezidento algos susitaupyti, nes tiesiog yra tam tikros išlaidos, kurios susijusios su reprezentacija. To man pakanka ir daugiau nereikia.
– Turbūt suprantate, kad to klausiu, turėdamas omenyje Seime planuojamą svarstyti valstybės tarnybos pertvarką, kuri, be kita ko, nustatytų didesnius politikų atlyginimus – šiuo atveju labiau ne Jūsų, bet kitų politikų, tai yra Seimo narių, ministrų, ministro pirmininko.
Premjeras ir Seimo pirmininkas šiuo metu uždirba uždirba nepilnus 3 tūkst. eurų. Nepaisant asmenybių, kurios yra dabar tose pareigose, ir kartais pasitaikančios politinės konkurencijos, jums tai atrodo logiška?
– Aš tikrai sutinku, kad ir premjero, ypač premjero, ir Seimo pirmininko funkcija yra tikrai labai svarbi bei atsakinga ir turi būti atitinkamai atlyginama. Tačiau nesutinku, kad kartais iš didelio reformų paketo mes ir išgnaibome kažkokius atskirus jo elementus ir pradedame diskutuoti visai pamiršdami, dėl ko mes čia diskutuojame. Taip, iš tikrųjų valstybės tarnyboje yra susikaupę tam tikrų problemų, kurias reikia spręsti, ir manau, kad pati iniciatyva įgyvendinti valstybės tarnybos reformą yra tikslinga. Kaip ir padidinti tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų atlyginimus.
Tačiau negalime šią reformą vykdydami, sukurti atskiros kunigaikštukų valstybės, o tie kunigaikštukai būtų turbūt tam tikrų institucijų vadovai, kurie faktiškai įgyja neribotus svertus, ir kai nebelieka tam tikrų saugiklių, jie gali naudotis tais svertais ir geriems tikslams, bet, kita vertus, ir ne tokiems geriems tikslams. Kitaip tariant, klestėtų favoritizmas, protekcionuojamų asmenų stūmimas, atlyginimai, kurie viršytų sunkiai įsivaizduojamas ribas. Štai prieš tokius iškraipymus mes pasisakome, bet tikrai nesakome, kad ministras pirmininkas ar Seimo pirmininkas turi ir ateityje, dešimt metų į priekį žiūrint, uždirbti tiek, kiek uždirba šiandien.
– Apie abu dalykus pakalbėsime, bet dar grįžtant prie tų politikų algų, jūs pats, vertindamas reformą, sakėte, kad šiuo metu nebūtų moralu politikams keltis algas. Kada būtų moralu?
– Aš tai sakiau, kai dar nebuvo patvirtintas antikrizinių priemonių planas, kai nežinojome, kaip pasitiksime žiemą, kaip žmonės pasitiks žiemą, verslas kaip pasitiks žiemą. Ir tuo metu staiga iššoko būtent šis, tik šis klausimas ir jis tampa pagrindiniu diskusijų objektu, net atsiejant jį nuo, kaip minėjau, valstybės tarnybos reformos reikalų.
Tai tikrai kontekstas nebuvo tinkamas, todėl taip ir sureagavau. Bet aš raginu ir toliau tęsti šią reformą, tobulinti dalykus, kurie šiuo metu atrodo kaip antikonstituciniai, ir, parengus, pagerinus įstatymo projektą grįžti į Seimą ir jį patvirtinti.
– Jeigu suprantu, jūs tiek politiškai, tiek teisiškai remiate Seimo teisininkų išvadą, kurią patvirtino ir komitetas, kad tų algų lubų nebuvimas prieštarauja Konstitucijai?
– Ne tik lubų – galimai ir to, kad taip pat dingsta tam tikros motyvacinės paskatos, priedai už stažą, prailgintos atostogos. Kaip jau minėjau, tikrai labai didelės dispozicijos tampa įstaigų vadovų. Visi šitie dalykai turi būti teisiškai vertinami. Aš manau, kad tikrai Teisės ir teisėtvarkos komitetas ne išlaužė savo sprendimo iš lubų ir tikrai turėjo tam rimtų argumentų, kadangi balsavo net ir kai kurie valdančiosios koalicijos atstovai, kai kurie susilaikė.
Manau, kad tai yra pakankamas signalas atsakingai žiūrėti į tai, kas įvyko, pasirengti geriau, grįžti, patvirtinti ir, jeigu nebus jokių problemų dėl atitikimo Konstitucijai, aš, be abejo, pasirašysiu.
– Savaime politikų algų kėlimas su ta reforma Jums nebus pagrindas veto?
– Tikrai ne.
– Pakalbėkime apie valstybės biudžetą, kurį Vyriausybė antradienį pateikė Seimui. Pagal jame numatytas kompensacijas gyventojams elektra didžiajai daliai žmonių iš esmės brangs 4 centais nuo 24 iki 28 centų už kilovatvalandę. Tarsi tai nėra didelis skirtumas ir nėra didelis pabrangimas, bet Jūs anksčiau siūlėte ir kilovatvalandžių ribą, iki kurios valstybė galėtų kompensuoti elektros kainą, tvirtindamas, jog taip būtų galima kompensuoti tiems, kurie vargingiau gyvena ir mažiau vartoja. Bet pirmadienį, kai komentavote biudžetą, apie tai jau nepasisakėte. Atsisakote šios idėjos?
– Manau, kad iš esmės tie sprendimai, kurie įgyvendinti, atliepia mūsų lūkesčius, tad dabar pradėti diskusiją apie tai, jog gal ne tiek centų, gal dviem centais mažiau, galbūt šimtą penkiasdešimt kilovatvalandžių, galbūt ne, – neverta.
Žiūrėkime pirmiausia makro požiūriu – ar tai yra sprendimas, kuris atliepia gerovės valstybės tikslus? Mano nuomone, atliepia. Iš tikrųjų daug sprendimų įgyvendinta, kurie rodo, kad valstybė solidarizuojasi su gyventojais ir priima sprendimus, kurie padės lengviau išgyventi šiuos kritinius mėnesius. Mes taip pat labai akcentavome, jog verslui būtų sukurtas rimtos paramos projektas, o ne žodinė parama. Tai taip pat atsitiko, nors, kiek man žinoma, vos ne paskutinę minutę, bet vis dėlto tai buvo padaryta.
Aš tikrai nenoriu dabar tapti tuo, kuris dėl smulkmenų pradės kritikuoti tam, kad kritikuotų. Tikrai neturiu problemų pasakyti, kad iš esmės antikrizinis priemonių paketas yra geras žingsnis, žingsnis teisinga linkme. Štai, prašau pagyriau. (šypsosi)
Lieka tam tikri galbūt neatsakyti klausimai – konkrečiai, pažeidžiamų visuomenės grupių apsauga. Konkrečiai, žmonių su negalia, žmonių, turinčių vaikų, apsauga galbūt didesniu mastu. Bet tai jau yra klausimai, kuriuos tikrai galima įvertinti biudžeto svarstymo metu ir dėl to visas antikrizinių priemonių paketas neturėtų apvirsti aukštyn kojom.
– 2,5 mlrd. eurų bus skirti paramai verslui, dalis jų – jau šiemet. Vienas naujausių akcentų, kaip bus leidžiami šitie pinigai, bus apmokama pusė verslo elektros sąskaitos, kuri viršys 24 centus už kilovatvalandę. Tų priemonių pakaks užtikrinti verslo konkurencingumui?
– Manau, kad reikia į tai žiūrėti platesniame kontekste, – kokių priemonių imamės Europos Sąjungos mastu tam, jog apskritai ir gamtinių dujų, ir elektros kaina mažėtų. Jau dabar matome tam tikrus rezultatus. Manau, kad tai pavyko padaryti, pirmiausia, labai aiškiai identifikavus problemą, įvertinus jos skausmingumą Europos Sąjungos mastu ir pasakius, kad Europa nesutiks mokėti bet kokios kainos už gamtines dujas.
Tai jau, matote, psichologiškai turi ženklios įtakos dujų rinkai ,ir mes matome mažėjančias dujų kainas, galimai gal net ir sumažėsiančias daugiau negu tos viršutinės ribos, apie kurias mes nuolat dabar diskutuojame.
Todėl štai šiame komplekse patvirtintos arba paskelbtos priemonės, kurios yra numatytos verslo paramai, aš manau, tikrai turėtų padėti išvengti masinių bankrotų, gamybos sustabdymo, darbuotojų atleidimo, o tai yra svarbiausias dalykas, tą sakiau dar iki priemonių patvirtinimo. Negalime daryti taip, kad verslą paliktume savieigai, o po to gautume bumerangu, antru galu dėl to, kad bus atleidinėjami žmones, kils masiniai protestai, darbo biržose žmonių skaičius smarkiai didės, mokėsime nedarbo išmokas ir visa kita. Žodžiu, išleisime tuos pačius pinigus, kuriuos, taip sakant, gailime išleisti.
Taigi, po naujausių sprendimų manau, kad šitokia grėsmė atitolo. Aišku, turime turėti omenyje, kaip jūs matote, kad priemonių paketas yra laiko prasme terminuotas ir gali tekti grįžti pavasarį prie biudžeto svarstymo iš naujo, nes tos priemonės bus pasibaigusios ir reikės įvertinti situaciją energetikos rinkoje. Jeigu ji toliau bus tokia kritiška, galimas dalykas, kad teks kai kurias priemones pratęsti.
– Vyriausybė turbūt pasiūlė šitas priemones artimiausiems dviem ketvirčiams dėl to, kad tuo metu vyks šildymo sezonas. Paskui tiesiog nebebus šildymo sąskaitų…
– Na, čia galima visokių sąmokslo teorijų prigalvoti – ir savivaldybių rinkimai, ir šildymo sezonas, ir visa kita.
– O Jūs siejate su rinkimais šį biudžetą?
– Ne, nesieju, bet tiesiog kartais Lietuvoje mėgstama kurti sąmokslo teorijas. Tiesa, aš galbūt nesileisiu į šitą žaidimą.
– Dar kalbant apie apie paramą verslui, minite, kad reikėtų žiūrėti ir į kontekstą užsienyje, kaip savo verslams padeda kitos Europos Sąjungos valstybės. Vokietija 200 mlrd. eurų įlieja į ekonomiką padėti verslui ir susilaukia ES šalių kritikos, nes tai yra daug pinigų ir jie sukurs nelygias konkurencijos sąlygas. Esate tarp Vokietijos kritikų šiuo klausimu?
– Jūs pataikėte kaip pirštu į akį. Net ir dėstydamas šitą argumentaciją pataikėte kaip pirštu į akį. Aš manau, kad pačios priemonės nacionalinės energetinių išteklių kainoms mažinti savaime nėra blogos, bet tai yra atvirkštinis mūsų europiniam solidarumui veiksmas. Jeigu mes ieškome solidarių sprendimų, tai ieškome jų Europos Sąjungos mastu, nes, be kita ko, tai ne tik šiaip sau solidarumas. Tai yra ir galimybė visiems konkuruoti panašiomis sąlygomis, neišskiriant atskirų valstybių, arba nepastatant tam tikrų valstybių į blogesnę padėtį.
Tai štai šitokie sprendimai, be jokios abejonės, turbūt yra palankūs toms valstybėms, kurios finansinių išteklių turi daugiau, gali skirti tam daugiau pinigų atitinkamai labiau numušant savo verslų sąnaudas ir tokiu būdu atsiduriant palankesnėje konkurencinėje situacijoje. Tai yra visiškai priešingas veiksmas bendros Europos Sąjungos rinkos kūrimui.
Šitą kritiką išreiškiau ir pastarajame Europos Vadovų Tarybos posėdyje, bet tokios kritikos buvo gausu ir iš kitų valstybių vadovų. Aišku, daugiausia iš tų, kurie pasirašė tą garsųjį septyniolikos valstybių kreipimąsi dėl elektros kainų ir dėl gamtinių dujų kainų lubų nustatymo.
– Pasakėte tai Vokietijos vadovui?
– Taip, jis prie stalo sėdėjo, viską girdėjo.
– Ką reikėjo padaryti Europos Sąjungos mastu, kad to neįvyktų? Finansų ministrė neseniai sakė besitikinti didesnio Europos Komisijos vaidmens derinant valstybės pagalbą verslui šioje situacijoje. Čia – kelias?
– Europos Komisija klausosi, ką teikia ir teigia valstybės narės. Europos Komisija išgirdo ir tą didžiosios Europos Sąjungos valstybių dalies kreipimąsi. Todėl manau, kad pasiūlymai bus pateikti, ir galbūt jie bus pateikti dar iki Europos Vadovų Tarybos, nes kaip žinome, ir energetikos ministrų taryba renkasi, ir Bendrųjų reikalų taryba renkasi.
Žiūrėsime, ar pavyks pasiekti konsensuso iki Europos Vadovų Tarybos. Jeigu ne, galimas dalykas, kad šitas klausimas bus svarstomas Europos Vadovų Taryboje, tai yra gana tikėtina.
– Kai pasisakėte pirmą kartą dėl biudžeto, pasiūlėte numatyti jame galimybę skolintis tam, kad išlaidos gynybai kitąmet pasiektų 3 proc. BVP. Bet suprantu, kad tas skolinimasis galėtų įvykti tik su tam tikromis sąlygomis, o ne tiesiog savaime?
– Be jokios abejonės. Jeigu, sakykime, būtų tvirtas siekis siekti 3 proc. BVP, tada tai galima įtvirtinti ir biudžete. Bet mes siūlome skolintis iki 3 proc. kaip galimą opciją, kuria nebūtinai tektų pasinaudoti, tik iškilus tam tikriems poreikiams arba tam tikroms sąlygoms.
Šitokį papildomo skolinimosi instrumentą jau esame išbandę anksčiau. Tiesa, jį naudojome tam, kad įvykus BVP pokyčiui, pasiektume tuos, pavyzdžiui, numatytus 2 proc., kurie ilgą laiką buvo kritiniai, taip sakant, dasiskolinant, atsiprašau kalbininkų, ir tokiu būdu išsprendžiant Lietuvos patikimumo bei įvaizdžio klausimą.
Bet šiandien gyvename sąlygomis, kuomet turime siekti kelių tikslų tuo pat metu. Mums verkiant reikia modernizuoti kariuomenę, reikia gerinti mūsų karių gyvenimo ir darbo sąlygas. Mums reikia tuo pat metu priimti užsienio, šiuo atveju NATO sąjungininkų, karines pajėgas ir mes turime tam tikslui sukurti visą reikalingą infrastruktūrą, nes negalime kviesti į plyną lauką.
– Kodėl tada tiesiog nesiūlote numatyti 3 proc.?
– Iš tikrųjų, aš norėčiau, kad būtų pateikti labai aiškūs, konkretūs skaičiavimai ir planai, kurie leistų matyti tikrąjį lėšų poreikį. Kai kurie dalykai yra sunkiai identifikuojami ir, tiesą sakant, šiandien šitoje karo virtuvėje arba rinkoje yra daug neapibrėžtumo, daug dalykų, kurie nuo mūsų nelabai priklauso.
Žinote, kokia yra situacija (ginkluotės) paklausos-pasiūlos pusėje. Visi nori pirkti, bet kitoje pusėje nelabai yra ką parduoti. Na, žinoma, yra ir mūsų įsipareigojimai Ukrainai padėti visomis išgalėmis, padėti tuo, kuo galime padėti. Esant tokiai neapibrėžtai situacijai, manau, kad visiškai prasmingas finansinis instrumentas, kuris nedidina biudžeto deficito automatiškai, yra būtent tie 2,5 proc. biudžete plius pusę proc. punkto numatant galimybę pasiskolinti.
– Bet tai padidins deficitą, jeigu bus pasinaudota.
– Jeigu bus pasinaudota, padidins, jeigu nebus pasinaudota, nepadidins. Juo labiau mes nežinome, kokia bus biudžeto vykdymo situacija. Gal, pavyzdžiui, turėsime viršplaninių pajamų, kaip kad turime šiais metais, ir tuomet dienos pabaigoje tas biudžeto deficitas nebūtų didesnis, negu dabar esame nusimatę 5 proc. (BVP). Bet tai reikia daryti, manau, kad krašto apsaugos ministras turėtų pasisemti dar daugiau ryžto ir drąsos ginti Krašto apsaugos ministerijos funkciją ginti valstybę, nes be valstybės gynimo mes neturėsime ir visų kitų dalykų, neturėsime tos gerovės, kurią norime sukurti.
– Kurioj vietoj ministrui pritrūksta drąsos?
– Manau, kad ministras, pirmiausia, turėtų labai aiškiai komunikuoti, jog Vokietijos brigados buvimas čia, Lietuvoje, yra mūsų didžiausias prioritetas. Gali keistis krašto apsaugos ministras, gali keistis premjeras, gali keistis ir valstybės prezidentas, bet Lietuvos interesas keistis negali. Mūsų interesas yra turėti Vokietijos brigadą čia. Ir mes turime padaryti viską, kad šis procesas neišsitęstų per begalę metų.
Vokietijos kariuomenė, žinote, nėra mergina, kurią galima pakviesti gerai praleisti vakaro prie ežero po atviru dangumi. Tai yra rimta kariuomenė, kuriai reikia pasiūlyti vedybų sutartį ir toje vedybų sutartyje turi būti labai aiškiai numatyti Lietuvos įsipareigojimai, ką mes padarysime, nes kitaip Vokietijos kariuomenė savo įsipareigojimų mums taip pat negalės vykdyti.
– Pratęsime šitą temą truputėlį vėliau, dar noriu pabaigti ties biudžetu. Turint omenyje, kad ekonomikos prognozavimas tradiciniais metodais yra tikrai nedėkingas šiais laikais, o Vyriausybė jau yra numačiusi beveik 5 proc. BVP biudžeto deficitą ateinantiems metams, jūs vis tiek laikote tai tvariu biudžetu?
– Aš manau, kad tikrai gana daug politikų Lietuvoje kelia valstybės finansinio tvarumo klausimą ir gerai daro, kad kelia, ir kad mūsų fiskalinio stabilumo interesas, tikslas bus apgintas. Šiandien yra tikrai nemažai valstybių Europos Sąjungoje, kurios, tiesą sakant, kelia kitus tikslus kaip aukščiausią prioritetą ir tada žiūri jau į tai, kokį valstybės biudžeto deficitą gauna, siekdami šitų prioritetų.
Tikrai nemanau, kad šie sprendimai, kurie šiuo metu paskelbti, galėtų sujaukti mūsų finansų sistemą ir sukelti pavojų mūsų makroekonominiam stabilumui. Atvirkščiai, manau, kad būtent šios priemonės, kurios yra pasiūlytos, leis mums tikėtis, jog naują iššūkių bangą įveiksime ganėtinai sėkmingai ir nepatirsime tokių makroekonominių nuostolių, kuriuos patyrėme, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį, kai labai taupėme, labai mažinome išlaidas, didinome mokesčius ir ėjome būtent šituo keliu. Tačiau galutiniame rezultate turėjome minus 15 proc. ekonomikos susitraukimą, turėjome masinį nedarbą, didžiulę emigraciją ir galiausiai netgi didesnę valstybės skolą.
Man atrodo, pasimokę iš šitų pamokų, šį kartą mes galime eiti sėkmingiau į priekį.
– Prezidente, per koronaviruso pandemiją, kai valstybė irgi daug skolinosi, gyventojams nesiųsta žinia, kad ilgesniu laikotarpiu tai atsilieps arba naujais mokesčiais, arba mažesniu socialinių išmokų augimu, arba kitais gerovės atributais, argumentuojant tuo, kad skolinimasis nekainuoja papildomai. Tačiau dabar jis kainuoja. Galbūt jau metas gyventojams pasiųsti tą žinią?
– Visais laikotarpiais gyventojai turi labai aiškiai suprasti, kad lygiai taip pat, kaip ir šeimoje, valstybė gyvena panašiais principais, turi tam tikras pajamas ir, jeigu pajamos su išlaidomis per kalnelį nesueina, vadinasi, lieka skolinimosi galimybė. Tačiau turbūt kiekviena šeima puikiai supranta šiandien, kad skolinimasis kainuoja.
Net tuo metu, kai skolinimasis buvo labai pigus, vis tiek tiems, kurie skolinosi būstui arba, juo labiau, vartojimo paskoloms, žinodavo, kad palūkanos toli gražu ne nulinės. Visa tai žmonės puikiai supranta.
Jeigu kartais tam tikras šeimos finansų analogijas pakeltume į valstybės lygį ir labai paprastai, o ne painiai aiškintume, kad, taip iš dalies skolinimasis yra mėginimas gyventi ateities kartų sąskaita… Bet turime kartu suprasti, kad gyvename, na, tikrai, sutikite, unikalioje situacijoje – šitiek visokiausio pobūdžio krizių, kurios ištiko toli gražu ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį. Aš to, tiesą sakant, nepamenu per pastarąjį šimtmetį.
Tokiomis aplinkybėmis turime ieškoti sprendimų, kurie leistų išeiti iš šitų krizių su minimaliais nuostoliais. Manau, kad kol kas tai darome gana sėkmingai. Norisi tikėti, kad ir toliau nepamesime kelio dėl takelio.
– Keičiant temą, prezidente, apie tą Vokietijos brigadą. Ar Jus nuvilia Vokietijos gynybos ministrės pareiškimas, kad infrastruktūra ir pratybos Lietuvoje vystoma ir vyks, kaip suprantu, ne tam, jog čia brigada būtų dislokuota nuolat, o tam, kad ji būtų pasirengusi atvykti per dešimt dienų, jeigu būtų toks poreikis?
– Kol kas tai yra realybė ir turbūt Vokietijos pusė labai atidžiai klauso, ką kalba Lietuvos pusė. Ir jeigu mes siųsime dviprasmiškus signalus, kad mums to pakanka arba galbūt šitas status quo toksai ir liks, tai, be jokios abejonės… Na, turbūt mes turėtume būti labiausiai suinteresuoti, kad mūsų Vokietijos partneriai būtų čia ir jų būtų kiek galima daugiau čia ir kad tai atsitiktų kaip galima greičiau, bet čia jau yra tarpusavio sąveikos rezultatas.
Mano giliu įsitikinimu, ir Vokietijai, ir mums būtų naudingiau, jog ši mums dedikuota brigada būtų čia, nes yra daugybė praktinių, techninių dalykų, kurie rodo tik viena – būdami čia jie gali veikti sėkmingiau, jie lengviau gali koordinuoti savo veiklą su mūsų kariuomene ir, svarbiausia, kaip atgrasymo veiksnys. Juk tai, ką mes čia darome, yra matoma, vertinama iš mūsų nedraugų pusės ir jų buvimas čia kaip atgrasymo veiksnys būtų kur kas stipresnis, negu tas kabinimasis už dešimties dienų.
Taip, aš tikiu, kad pastiprinimas ateitų greitai ir efektyviai. Šiandien galbūt to pakanka, nes esame dar nepasirengę, bet mes turime daryti viską, kad ir tų dešimties dienų nereikėtų.
– Ar nebuvo Lietuvoje, taip pat ir jūsų, suformuotas požiūris, kad sprendimas dėl nuolatinio brigados dislokavimo jau priimtas ir kad tai yra tik laiko klausimas?
– Ne. Tokio signalo niekada nesiuntė Vokietijos pusė, pagaliau būtų labai naivu šitai teigti, nes paprasčiausiai mes net fiziškai negalėtume rasti stogo virš galvos šitiems žmonėms. Juo labiau, kad nuolatinis buvimas jų yra susijęs ir su tam tikrais socialiniais klausimais. Vienas dalykas yra rotuotis, kitas dalykas yra būti nuolatos ir tai natūraliai kelia klausimus ir dėl šeimų aprūpinimo, ir visa kita.
Infrastruktūros plėtojimas yra tikrai ne vienų metų dalykas ir, na, nežinau: nejaugi kas nors susidarė įspūdį, kad štai tas Madrido viršūnių susitikimas arba dar anksčiau pasirašytas mano su Vokietijos kancleriu (Olafu) Scholzu komunikatas kelia tokių minčių, kad štai 2022 metų pabaigoje visa brigada bus čia? Tikrai to nebuvo, nebent kas nors labai optimistiškai nusiteikęs norėjo tuo tikėti. To nėra, bet tai gali būti, ir to visomis išgalėmis reikia siekti.
– Kelių tūkstančių karių dislokavimas Lietuvoje yra ne tik karinis, techninis, pasirengimo priimti klausimas, bet ir politinės valios klausimas laikyti tiek karių arti Rusijos sienų. Vakaruose tikrai nemažai esama požiūrio, kad to daryti nereikia, siekiant nekelti papildomos įtampos regione. Kaip, Jūsų požiūriu ir supratimu, ir iš to, ką girdėjote iš Vokietijos pareigūnų, šiuo klausimu mąsto Vokietija šiandien?
– Mes esame kalbėję ir su kancleriu asmeniškai, aš sakau: „Aš noriu padaryti viską, kad jūs jaustumėtės Lietuvoje net geriau negu Vokietijoje. Mes norime išplėtoti infrastruktūrą taip, kad jūs jaustumėtės čia patogiai. Ar jūs pasirengę būtumėt tokiu atveju vertinti ir didesnę įsitraukimo galimybę?“. Atsakymas buvo „taip“, ir tai turbūt yra visai natūralus atsakymas.
Suprantu tai, ką jūs sakote. Taip, iš tikrųjų, iš Vokietijos pusės žiūrint, papildomų karių laikymas čia, Lietuvoje, netoli sienos, netoli tų neramumų, kurie yra Rytuose, iš tikrųjų yra tam tikras veiksnys, su kuriuo Vokietijos politikai turi skaitytis. Tačiau nepamirškime atgrasymo efekto. Tikrai manau, kad atgrasymo efektas, būnant jiems čia, yra didesnis, ir tikimybė, kad bus incidentai arba bus noras testuoti mūsų atsparumą bei kolektyvinės gynybos principą, toks noras būtų mažesnis. Viską kartu įvertinus, vis dėlto galvoju, kad ši alternatyva yra geresnė.
– Ar vedybų sutartyje, kurią minėjote tarp Lietuvos ir Vokietijos, turi būti raštiškas Vokietijos įsipareigojimas dislokuoti nuolat šią brigadą, jeigu Lietuva padarys savo namų darbus?
– Turime labiau pasitikėti vieni kitais. Sutartis reiškia, kad mes darome sprendimus, kurie yra susiję su labai konkrečiais pinigais, ir keliame tam tikrus, na, apgyvendinimo klausimus. Kitaip tariant, jeigu vedybos vyksta siūlant su partneriu gyventi ne bendrabutyje, o namuose, tai atitinkamai darome žingsnius, kurie leistų tikėtis, jog šita kovinė galia, kurią priimsime, turės labai aiškias ne tik gyvenimo, ne tik poilsio, bet ir treniruočių, darbo ir veiklos kartu su kitais NATO sąjungininkais sąlygas.
Šiandien turime pripažinti, kad dar nesame tam visiškai pasirengę. Sprendimus darome – Rūdninkų poligonas. Tarp kitko, kai reikia, mes darome sprendimus labai greitai ir ta politinė valia atsiranda, ir pinigai atsiranda. Šiuo atveju kas jau kas, bet krašto apsaugos ministras turbūt turėtų būti pirmasis eilėje, spartindamas šitą procesą ir kovodamas dėl jo Vyriausybėje, Seime ar bet kur kitur.
– Prezidente, ar ministras A. Anušauskas geba atstovauti Lietuvos interesams?
– Noriu tikėti, kad geba. Noriu tikėti, kad komunikavimo tam tikri dalykai yra lengvai ištaisomi. Svarbiausia, kad pats ministras labai aiškiai suvoktų, jog yra krašto apsaugos ministras.
– Kalbant apie Ukrainą. Ką šiandien Vakarai gali padaryti, kad Ukrainos valia priešintis nesumažėtų ir noras daryti kompromisus derybose su Rusija neaugtų po tokių atakų, kaip pirmadienį?
– Iš tikrųjų Vakarai jau reaguoja, matome atskirų valstybių sprendimus tiekti dar daugiau karinės paramos Ukrainai. Takeliai ir kanalai, kaip galima veikti tiek pačios Ukrainos atsparumą priešintis, tiek ir veikti Rusiją, jie yra jau seniai nustatyti ir turbūt sunku būtų šitoje srityje išrasti dviratį.
Mūsų takelis yra pirmiausia parama Ukrainai, ne tik karinė, bet ir politinė. Pastarajame Europos Vadovų Tarybos posėdyje sakiau, kad turime ir pradėti derybas dėl narystės (ES) tuo momentu, kai Ukraina įvykdys tuos reikalavimus, kuriuos iškėlė Europos Komisija, neatidėliojant nė minutei. Taip pat turime toliau plėsti sankcijų paketą, kovoti dėl griežtesnių sankcijų. Taip, iš tikrųjų mums čia nepavyksta labai dideliu tempu eiti į priekį, matome, kaip kartais užstringame ties tam tikrais sankcijų paketo elementais, nes atsiranda viena, dvi ar trys valstybės, kurios nesutinka su tuo.
Bet tik tokiu būdu galime efektyviau paveikti agresoriaus elgesį ir pačios Ukrainos gebėjimą priešintis efektyviai. Kol kas ji tai daro labai sėkmingai, ir tikiuosi, kad tai darys ateityje.
– Bet ar sankcijos tikrai veikia Rusijos elgseną? Lietuvos žvalgybos pareigūnai dar prasidėjus invazijai teigė, jog sankcijos nėra labai skausmingos šios šalies vadovybei, o šalies izoliacija po sankcijų yra net gana priimtinas jai scenarijus.
– Aš nežinau, ar jau toks priimtinas, ypač dabartinėmis aplinkybėmis, kai paskelbta dalinė mobilizacija ir rusai masiškai bėga iš Rusijos. Jų izoliacija arba sienų uždarymas tikrai turėtų labai sunkių pasekmių Rusijos gyventojams. Nesakau, kad sankcijos yra panacėja, bet kartu su kitomis priemonėmis, konkrečiai su tuo pačiu Rusijos izoliavimu visose erdvėse… Ir, štai, naujausi sprendimai dėl turistų keliavimo apribojimo jau leidžia kur kas geriau įsisąmoninti, kad karas vyksta ne tik televizoriuose, karas jau paliečia tavo gyvenimą.
Pats Putinas dabar prisidėjo prie to, kad Rusijos visuomenė labai aiškiai supranta, jog tai yra ne tik karas televizoriuje, bet ir karas, į kurį vis dėlto pati Rusijos visuomenė įsitraukusi, kuomet paskelbiama mobilizacija. Staiga supratimas, kad kraujas liejasi, atėjo iki žmonių, kurie anksčiau garbino Putiną ir manė, kad tai yra labai geras dalykas kariauti prieš Ukrainą.
Šiandien jie deklaruoja štai kaip: „Putiną aš remiu, bet kariauti aš nenoriu. Aš remiu, bet prašau be manęs“. Tai kas čia per pozicija? Žinoma, kad tokie žmonės turi pajusti karo pasekmes, nes priešingu atveju Rusijos visuomenė iki galo ir neįsisąmonins, koks baisus šis karas.
– Kada Lietuva apsispręs dėl vokiškų haubicų ir oro gynybos sistemų NASAMS siuntimo arba nesiuntimo Ukrainai?
– Lietuva apsispręs kitame Valstybės gynimo tarybos posėdyje. Jo datos šiandien identifikuoti tiksliai negaliu. Karinis patarimas rengiamas ir mes, be jokios abejonės, turėsime pasitarimą valstybės vadovų lygiu ir priimsime tą sprendimą.
– Iš jūsų supratau, kad, jūsų nuomone, pasiteisino Lietuvos ir kitų regiono šalių sprendimas neįsileisti rusų turistų. Ar, Jūsų galva, tą sprendimą reikia pratęsti ir po gruodžio 16 dienos, kai nustos galioti nepaprastoji padėtis?
– Mano galva, tai būtų tikslinga padaryti.
– Kodėl?
– Pirmiausia dėl principinių sumetimų. Sutinku, kad iš tikrųjų turime ieškoti, kaip galima platesnio spektro priemonių, kuriuo galėtume paveikti tiek patį Rusijos valdantįjį režimą, tiek Rusijos visuomenę. Ir tikrai esu tolimas nuo minties, kad tai yra asmeniškai Putino ir kelių susimokiusių generolų arba politikų karas prieš Ukrainą.
Deja, šiandien mes matome, kad parama šiam karui Rusijos visuomenėje nors ir mažėja, bet dar lieka gana didelė. Vadinasi, turime reikalą su gerokai sudėtingesne situacija, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Todėl turime ieškoti visų priemonių, kad karą palenktume Ukrainos naudai ir kuo greičiau ateitų ilgai išsvajota pergalė.
– Po dviejų mėnesių ši Vyriausybė minės pusę savo kadencijos. Kaip apibūdintumėte šį laikotarpį ir Vyriausybės darbą? Kas jai pavyko, o kas nepavyko?
– Iš tikrųjų, kad ir kaip būtų paradoksalu, nors formaliai turbūt politologai tai įvardytų kaip dešiniųjų ir liberalų (…) Vyriausybę, ji buvo pakankamai socialiai orientuota. Tačiau tai dažniausiai pavykdavo ne iš pirmo karto. Vis dėlto po tam tikrų trikdžių, pasistumdymų su prezidentu, žinoma, to taip pat buvo… Bet man svarbiau, kad net ir po šitų konsultacijų vis dėlto pavykdavo pasiekti tam tikrų sprendimų, kurie man asmeniškai yra nepaprastai svarbūs.
Vienas iš labai konkrečių pavyzdžių kad nekalbėčiau abstrakčiai – pensijos. Taip, mes tikrai turėjome labai rimtas diskusijas su Sauliaus Skvernelio Vyriausybe ir sutarėme, jog pensijos turi augti sparčiau negu vidutinis darbo užmokestis. Sutarėme, bet tai buvo kairioji Vyriausybė, arba bent jau formaliai laikytina tokia.
Pasikeitus vyriausybėms, taip, galėjo kilti klausimų, kad galbūt bus nueita kitu keliu. Tačiau ir su šita Vyriausybe pasiekėme, kad pensijos augtų sparčiau negu vidutinis darbo užmokestis arba vadinamoji pakeitimo norma – santykis tarp vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo – augtų iki 50 procentų iki tiek Vyriausybės, tiek prezidento kadencijos pabaigos. Tai padaryta. Šiandien turime labai praktinį rezultatą. Nuo 2019 metų vidutinė pensija išaugo nei daug, nei mažai – apie 200 eurų arba daugiau kaip 50 procentų. Tai yra sprendimas, kurio vertinti kitaip nei socialiai orientuoto tiesiog negalima.
Kaip ir daug kitų sprendimų. Štai, naujausias antikrizinis priemonių paketas rodo, jog vis dėlto socialinio jautrumo, kad ir po ilgų konsultacijų ir tam tikro įtampų laikotarpio, vis dėlto įmanoma pasiekti. Už tai aš dėkoju Vyriausybei.
Kiti konfliktai, kurie retkarčiais kyla, aš į juos žiūriu filosofiškai. Tai yra atskirų valstybės šakų arba tam tikrų institucijų galbūt natūralus procesas. Galbūt būtų kitaip, jeigu prezidentas būtų kitos partinės priklausomybės arba afilijuotas su konkrečia partija. Tačiau ir šiandien tikiu, kad valstybės institucijos turi veikti balanso, bet ne paklusimo viena kitai principu. Ir tą balansą, jeigu jį pavyksta pasiekti be reikšmingesnių politinių krizių, aš net ir skatinčiau tokią savotišką, vadinkime, konkurenciją arba dialogą. Jeigu tas dialogas veda prie teisingų sprendimų, tai yra pateisinama ir net naudinga.
– Pabaigai, su kokia pozicija eisite į savivaldos rinkimus? Ar remsite konkrečias partijas arba komitetus, konkrečius kandidatus į merus?
– Tai jūs ką, mane jau deleguojate kandidatuoti į Klaipėdos merus? (juokiasi)
– O norėtumėte?
– Gal po 20 metų. Jeigu rimtai, tai tikrai prezidentas neturi dalyvauti remdamas vienus ar kitus politinius judėjimus arba politines partijas. Tai būtų tam tikras prezidento vaidmens diskreditavimas, todėl aš šito nedarysiu.
– Ačiū labai už Jūsų laiką.
Autorius Saulius Jakučionis
