Žuvininkystės
tarnybos
vykdomi
plačiažnyplių
vėžių
(Astacus
astacus
L)
išteklių
atkūrimo
Lietuvos
vandens
telkiniuose
darbai
antri
metai
iš
eilės
yra
sėkmingi.
Praėjusiais
metais
pavyko
dirbtiniu
būdu
išveisti
ir
į
Veprio
ežerą
(Zarasų
raj.)
išleisti
2
tūkst.
vnt.
vėžiukų,
o
šiais
metais,
sėkmingai
paauginus
plačiažnyplių
vėžių
jauniklius,
ežerai
praturtinti
dvigubai
didesniu
kiekiu
–
3,9
tūkst.
vnt.
vėžių
šiųmetukų.
Plačiažnyplių
vėžių
aptinkama
beveik
visoje
Europoje,
tačiau
jų
populiacijų
skaičius
sparčiai
mažėja.
Lietuvoje
daugiausia
jų
žinomų
populiacijų
yra
Šiaurės
Rytų
ir
Rytų
Lietuvoje.
Atskirų
populiacijų
pasitaiko
beveik
visoje
šalyje.
Siekiant
apsaugoti
plačiažnyplių
vėžių
išteklius,
ši
rūšis
įtraukta
į
Lietuvos
raudonąją
knygą
ir
Lietuvos
Respublikos
saugomų
gyvūnų,
augalų
ir
grybų
rūšių
sąrašą.
2019
m.
lapkričio
10
d.
Lietuvos
hidrobiologų
draugija
parengė
rekomendacijas
„Dėl
žuvų
ir
vėžiagyvių
išteklių
atkūrimo
valstybiniuose
vandens
telkiniuose
2021–2025
metais“.
Mokslininkų
manymu,
tikslingiausia
būtų
įvėžinimui
naudoti
ne
iš
gamtos
paimtus
vėžius,
o
išaugintus
dirbtinai.
Atliekant
įvėžinimo
darbus,
rekomenduojama
lygiagrečiai
atlikti
ir
stebėseną
dėl
sparčiai
plintančių
invazinių
vėžių.
Vadovaujantis
mokslininkų
rekomendacijomis,
2021
m.
sugauti
ir
į
Žuvininkystės
tarnybos
Pietų
regiono
žuvivaisos
skyrių
pristatyti
257
plažiažnyplių
vėžių
reproduktoriai.
Gana
greitai
dirbtinėje
aplinkoje
adaptavęsi
vėžiai
pradėjo
veistis.
2022
m.
pirmieji
vidutiniškai
iki
0,12
g
paauginti
vėžių
mažyliai
išleisti
į
natūralius
vandenis.
2010–2022
m.
Žuvininkystės
tarnyba
į
šalies
ežerus
įvėžino
beveik
66
tūkst.
vnt.
plačiažnyplių
vėžių.
Tikimasi,
kad
tai
paspartins
vienų
vertingiausių
gėlųjų
vandenų
bestuburių
gyvūnų
išteklių
atkūrimo
ir
gausinimo
Lietuvoje
procesus.
Apie
plačiažnyplį
vėžį
Plačiažnyplis
vėžys
gali
užaugti
iki
20
cm
ilgio
ir
sverti
iki
300–350
g.
Plačiažnyplių
vėžių
kūno
spalva
net
ir
tame
pačiame
vandens
telkinyje
gali
būti
įvairi
–
tamsiai
ruda,
pilka,
rausva,
tamsiai
raudona,
pilkai
žalsva
ar
mėlyna,
apatinė
žnyplių
pusė
dažniausiai
būna
ryškiai
raudona.
Dažniausiai
gyvena
įvairaus
tipo
skaidriuose
ežeruose,
tačiau
jų
aptinkama
ir
upėse
bei
tvenkiniuose.
Įprastai
plačiažnypliai
vėžiai
aktyvūs
naktį.
Slepiasi
natūraliose
slėptuvėse
(po
akmenimis,
nuvirtusiais
medžiais,
augalų
šaknimis)
ar
savo
išraustuose
urvuose.
Poruojasi
rudenį,
kai
vandens
temperatūra
nukrinta
iki
5–6
°C,
po
septynių–keturiolikos
dienų
patelės
išleidžia
ikrus,
kuriuos
priklijuoja
prie
pleopodų
ir
nešioja
juos
iki
birželio
mėn.
Pirmaisiais
gyvenimo
metais
plačiažnypliai
vėžiai
neriasi
iki
šešių
kartų,
vėliau
vieną
arba
du
kartus
per
metus.
Po
išsinėrimo
vėžių
kiautas
būna
minkštas
ir
tuo
metu
jie
yra
pažeidžiamiausi.
Tokie
vėžiai
tampa
ypač
lengvu
grobiu
unguriams,
kurie
sugeba
juos
sumedžioti
ir
slėptuvėse.
Žuvininkystės
tarnybaos
prie
Lietuvos
Respublikos
žemės
ūkio
ministerijos
informacija
ir
nuotr.
