Kai lenkai prezidentu išsirinko istoriką, pagalvojau, kad pas mus tai būtų neįmanoma iš principo. Beje, kalbėjome apie tai su kolegomis lenkais, tai sakė, kad pas juos vis renkami istorikai arba teisininkai.
Pas mus gi – vis ekonomistai, tiksliau, “ekonomistai”, nors tai tik toks eufemizmas gražiai pavadinti nomenklatūrą, nesvarbu, seną sovietinę, ar naująją bankinę (iš tiesų net ne nomenklatūra tai – šiaip, ją aptarnaujantis personalas… ). Bet kitaip mūsuose juk ir vargu ar būtų.
Ekonomistas, kaip įsivaizduoja mūsų valstiečių palikuonys, – juk prie ūkio, ir prie pinigo. Va, ir apie “gerovę” visiems gerai pašneka, kas, kad ta “gerovė”, kaip anas komunizmas kaukaziečių anekdote – “už kalnų”. O ko daugiau lietuviui tereikia – negi jis rinks prezidentu kokį inteliogintą, kuris babkių pasidaryt nemoka, tik liežuviu mala apie kažkokias niekam neįdomias aukštas materijas, moralę ir sąžinę?
Kaip ten sakė nacių propagandos ministras J. Goebbelsas – “pamačius inteligentą ranka taip ir siekia išsitraukti pistoletą”? Tik kažin kodėl Lenkija su tokiais nepraktiškais vadovais ir daugiau tos gerovės turi, ir socialinio teisingumo?
Išties, nors nemažai keliauju, niekur pasaulyje neteko matyti tokios nepagarbos, net demonstratyvios patyčios ir atviros neapykantos, rodomos žinioms, mokslui ir kultūrai, kaip čia. Net baisiuoju sovietmečiu taip nebuvo – rašytojai ir aktoriai rinko pilnas sales nuo Vilniaus iki pat gūdžiausios provincijos, o talentingiausi poetai buvo kone sudievinti – taip juos tauta mylėjo.
Dabar gi pakanka kokiam dvaršuniui propagandistui pabaksnoti pirštu ir kiauktelt: “vata”, “fas”! – ir paknopstom puolama draskyti bet ką, nesigilinant, dėl ko ir ar pelnytai, nes tai juk jau pareikalautų bent menkiausių intelektinių pastangų, kritinio mąstymo, logikos ir analizės.
Dabar štai žurnalistas Vidas Rachlevičius viešai kreipiasi į prezidentą, priekaištauja jam ir kažko nori. Bet ko gali norėt iš žmogaus, pasistačiusio namą ten, kur negalima, bet jei labai norisi ir esi prie babkių ir įtakos, tai galima – taip net teismas pasakė! Ir visi prieš rinkimus tai žinojo, ir, matyt, galvojo: maladiec, o kad ir aš taip galėčiau prasisukti!
Ir net du kartus piarininkams pavyko prastumti tą patį triuką – pakišti liaudžiai rinktis tarp tuščio kostiumo ir nepraustaburnės, nors irgi “ekonomistės” – pas mus juk kitokių profesijų atstovai į antrą turą net nepakliūna. Liaudis pasikrapštė pakaušį ir išsirinko tuščią kostiumą, galvodama, kad tas bent prieš užsienį sarmatos nepadarys.
Tai dabar ir nesiskųskit, ir neieškokite, ko nepametę – tuščias reikalas su kostiumais kalbėtis, dargi iš jų kažko reikalauti. Jie tesugeba trankiai viena ranka apdovanojimus ir pilietybes atiminėti, kita juos oriai teikdami to nevertiems, ir apie “savo naudą” giedoti, o ne valstybės raida ir kryptimi rūpintis. O kam, kai viskas ir taip pervesta į laisvojo kryčio režimą?
Tuo tarpu sostapilėje siaučia chunveibinai, katrie uoliai “desovietizuoja” viską, kas tik būtų sukurta seniau nei 1990 m., pamiršę, kad ir patys tais baisiais baisiais laikais gimę. Tik kažkodėl, karštai kovojant su nesena praeitimi, jos raugu pasmirsta vis labiau…
Jie uoliai pluša desovietizuodami paminklus lietuvių poetams ir rašytojams, gatvėvardžius ir net kanalizacijos dangčius, o neseniai jiems užkliuvo net ir akmuo Katedros aikštėje, kurį dabar jau irgi grasinasi nukelti.
Kikendami (!) piktinasi, kad ant jo esantys skaičiai esą žymi “Vilniaus gyvenimo ir mirties metus”, o ir 1973-ieji juk yra baisiai sovietinė data, tad skubiai pašalintina!
Kas jiems iš to, kad istorikai, tirdami sovietmečio memorialinę kultūrą, yra nustatę, jog šis Vilniaus jubiliejui skirtas akmuo, kaip ir kiek anksčiau ant Gedimino kalno pastatytas lauko riedulys Žalgirio mūšiui atminti ar kiek vėliau iškilmingai švęstas seniausio SSRS – Vilniaus universiteto – jubiliejus, buvo to meto lietuvių kultūrininkų pastangų išryškinti Lietuvos istorijos senumą ir garbingumą vaisiai.
Pastangų, dėtų nepaisant to meto ideologijos ir cenzūros, pripažinusios ir visuotinai propagavusios, kad vertinga tik tai, kas rusiška ir sovietiška, ypač sukurta po 1917 m. – Spalio revoliucijos, – o visa kita anksčiau ar vėliau juk privalės keliauti į istorijos šiukšlyną. Išties puikius mokytojus ir pavyzdžius, kaip tvarkytis su nepatogia praeitimi, mūsų konjaunuoliai turi…
Bet ar gali būti kitaip, kai į reikšmingus postus pastatomi saviškiai? Nors būtų pusmoksliai dundukai, nieko neraukiantys apie Vilniaus istoriją (vienas VMS tarybos narys man neseniai nuoširdžiai prisipažino: “man tai neįdomu”…), bet užtai paklusnūs ir uoliai daro, kas liepta, dar ir iniciatyvą kvailysčių ir nesąmonių daryme parodydami.
Juk tai, kaip ir tariamas pragmatizmas, kaip ir nusikalstamas tikrųjų šalies problemų “nematymas”, ar jų elementarus nesuvokimas ir yra šitos visuotinai įsikerojusios istorijos politikos, kaip ir apskritai viešosios politikos, esmė. Kuriai jau išties praverstų desobiesizacija. Tik ar belikę, kas jos dar galėtų imtis?
Rasa Čepaitienė – istorikė, kultūrologė, skaitmeninio turino kūrėja
