Diktatorius A. Lukašenka po 2020 metų rinkimų ir Vakarų pasaulio pasmerkimo stačia galva puolė į Rusijos glėbį. Dabar iš Baltarusijos į Ukrainą žygiuoja rusų kareivių ordos. Ar buvo kitų sprendimų? Baltarusijos atžvilgiu buvome pernelyg minkšti? O gal dar galėjome pasilikti vietos minimaliam diplomatiniam pokalbiui? Tai vertybinės politikos klausimai.
JT žmogaus teisių vadovė Michelle Bachelet oficialiai paskelbė, kad Baltarusijoje vyrauja „visiškas nebaudžiamumas“. Ši nieko nenustebinusi žinia buvo išplatinta po naujos ataskaitos apie padėtį Baltarusijoje.
Na o duodamas interviu „Žinių radijui“ Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas Aliaksandras Adamkovičius akcentavo. Kad toks diktatoriaus jėgos subujojimas kilo dėl Europos neveiksnumo. Esą Europa padarė klaidą tinkamai nebausdama režimo po po skandalingų rinkimų ir tuometinių neramumų malšinimo. Todėl nepajudinamu pasijutęs Lukašenka aktyviai prisijungė prie karo Ukrainoje.
Ar buvo kitų sprendimų? Pasak diplomatų, vykdant užsienio politiką neįmanoma brėžti griežtos linijos tarp valstybių, su kuriomis bendradarbiaujama ir su kuriomis – ne. Tačiau net ir tarp nedemokratiškų režimų yra skirtumų, nes vieni iš jų elgiasi prognozuojamai, o kiti – ne. Taip pat praktikoje neįmanoma užtikrinti ir to, kad savotiška kova su tironiškomis valstybėmis rūpinantis jų engiamų gyventojų gerove būtų nuosekli kalbant apie visą pasaulį.
Diktatorius Lukašenka visuomet buvo tas manipuliatorius, kuris vienaip šnekėjo su Vakarų pasauliu, o kitaip – su Rusija. Tačiau Vakarams nukirpus visas bambagysles jis stačia galva nėrė į platų Putino glėbį, o tuo momentu Baltarusija praktiškai galutinai prarado nepriklausomybę. Galimai tai yra viena iš Europos ir Lietuvos užsienio politikos klaidų.
Apie tai trumpas vaizdo interviu su buvusiu diplomatu Mindaugu Kuklieriumi.
