„Nesvarbu, kokio dydžio mūsų socialinis network‘as – jo ribos visada yra labai aiškios: daugiausia 10 metų į vieną pusę nuo mūsų amžiaus – ir 10 į kitą.“
Čia man prieš keletą metų pasakė labai protingas žmogus. Nesakysiu, kas – jau jo networkas toks, kad dauguma arba pažįstate, arba girdėjote.
Juolab daug svarbiau – tai, kad jis pasakė visišką tiesą. Nemalonią – ypač tiems, kurių darbas neatsiejamas nuo to network’o – bet ką darysi, ar ne?
Vat pasakysiu, ką daryt, ir pailiustruosiu pavyzdžiu.
Štai man – 43-eji. Ir taip, dauguma žmonių aplink – arba šiek tiek jaunesni, arba šiek tiek vyresni. Su maždaug panašia patirtim, pasaulėžiūra, vertybėms ir kitais svarbiais dalykais.
Ir nelabai sunku įsivaizduot, kas po kelių dešimtmečių nutiktų likus ten pat. Ir ne, nesinori finiše pasižiūrėt į veidrodį ir matyt dieduką, nesuprantantį, kur ritasi šis pasaulis.
Dažnai nė nereikia tiek laukt, beje. Štai jūs – ar jūs kada bėdavojote dėl nūdienos jaunimo? Dėl to, kad pasileidęs, nevykęs, kad nesistengia, ir kad „o štai mūsų laikais!“ Nes jei taip, tai sveikinu – jūs jau ten, veidrodyje jau šiandien pasitinka diedukas arba bobutė.
Kitas kelias yra bandyt suprast kitas kartas. Su vyresniais lengviau – didelė dalis mūsų politikų, verslo savininkų ar vadovų, šiaip elito yra iš tos kartos, matome juos tiek gyvai, tiek žiniasklaidoje. Ir esame jiems lygiai toks pats pasileidęs jaunimas su visais tais savo MeToo ar LGBTQ+ lygybės reikalavimais.
O vat su jaunesniais daug sunkiau. Nėra paprasta išmest tą ego šildantį pranašumo jausmą, ar tikėjimą, kad mūsų pasaulėžiūra teisinga, aš panašias nesąmones. Ir kas čia per muzika, kurios jie klauso? Argi čia vertybės? Negi čia tikras darbas, ir ką jie išmano versle, a?
Patys tą girdėjom ir praėjom. O kur tą sakę dabar – ir ar norim atsidurt ten pat?
Ir ne – čia nekalbam apie apsimetinėjimą jaunesniais, nei esame, ar jaunystės kompleksą. Praplikęs dėdė su anūkės amžiaus drauge tik dar labiau užsirakina – ne tik džipą, bet ir savo kartos pasaulio matymą.
Kalbam apie būtent bandymą suprasti. Ne kopijuoti jų vertybes, ne primetinėti savo – suprasti daug įdomiau.
Nėra lengva, jau sakiau. Bet nutinka labai įdomių dalykų, ir išmokt galim net daugiau nei patys pamokymų pridalint.
Tarkime – „mano klasėje buvo du gėjai ir transas“ tėra eilinė frazė pokalbiui pasisukus apie politikus ir jų požiūrį į LGBTQ+. Ir tiek.
MANO klasėje – bet kurioje mano kartos klasėje – gėjai rinkosi tarp „niekam nesakyti“ ir „mokytis iš namų“. Transseksualai? Mes būtume lengviau patikėję ateivių vizitu, arba kad ta nekenčiama direktoriaus pavaduotoja violetiniais plaukas irgi moka šypsotis. Ateivių apsilankymu, beje, sykį išties patikėjom, bėgom žiūrėt, ar tikrai. Dėl violetinių plaukų šypsenos – vis dar ne.
Tolerancijos ir požiūrio, kad normalu yra ne tiktai, kokie esam mes – va šito jau mes turime mokytis.
Arba, tarkime – „man rūpi (įrašykite patys)“. Nuo klimato pokyčių ar konfliktų Artimuosiuose Rytuose iki gyvūnų gerovės, ir čia lygiai taip pat skamba be jokios pozos.
MUMS – ir daugumai mūsų kartoje – rūpėjo paprastesni dalykai. Ne tarnaut kariuomenėje – o išsisukt: pamenu, į ją (ne savo noru) pakliuvęs bičiulis sulaukė visuotinės užuojautos. Savanorystė? Visuomeninė veikla? Kokie nors „Tušti narvai“ su reikalavimais stabdyti gyvūnų kančias būtų atrodė kaip tie patys ateiviai.
Yra, kam vis dar atrodo – čia irgi galim pasimokyt dalykų.
Ir svarbiausia – kai jau pradedi taip atvirai žiūrėt, tada staiga sutinki begalę įdomių žmonių. Tada ir networke stiklinės sienos staiga nelieka. Vietoj dalykų, kurie kartas skiria, matai tuos visiems mums bendrus.
Gali net pamatyt, savo paties nuostabai, kad turi naujų draugų, vėl per tuos bendrus dalykus. Čia prieinam prie minėto pavyzdžio.
Štai Mykolas Karpičius, jam 23 metai. Taip, mes iš skirtingų kartų, ir taip – skirtumų pakanka neturėt nieko bendra. Tik štai bendro, irgi daugiau nei pamanytum – daug kam amžius nėra riba.
Taip, jis kažko iš manes išmoko – bent jau sakėsi, namų darbų neprašiau. Ir kartu taip – aš irgi turėjau, ko išmokt. Ir jau sakiau – man, bent jau mano 23-jų metų versijai, nu niekaip nebūtų šovę galvon daryt verslo iš rūpesčio aplinkinių, ne savo gyvenimo kokybe.
Mykolas daro, jo Cannumo yra apie tai, ir kažkuriuo momentu supratau, kad pačiam įdomu apie tai kalbėtis. Prašom, dar viena pamoka iš jo – ir, panašu, bus kita paaiškėjus, kad gyvenimo kokybė žmonėms svarbi ir iš to galima daryt verslą.
Mainais – prašom jau iš manes. Kad, dėmesio – nesigraužk, Mykolai, jaunystė praeina. Nieko daryt nereik, tiesiog pakentėk, ir galėsi lengviau atsipūsti sulaukęs 40+.
O va štai įprotis prisidaryt nesąmonių – čia jau reik stengtis išsaugant, jei nenori veidrodyje sutikt dieduko anksčiau laiko.
Ir jei nori savo networką turėt ne plius minus 10 metų, kaip visi – o plius minus 20, kaip va štai aš.
Andriaus Baranausko Facebook paskyros tekstas.
The post A. Baranauskas. Kada pasirodys diedukas veidrodyje? appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
