Kremlius klaidingai įvertino JAV pasirengimą paremti Izraelio oro kampaniją ir nepakankamai įvertino paliaubų su Iranu greitį, taip pabrėždamas mažėjančią Rusijos įtaką Artimųjų Rytų konfliktuose.
Rusija negali pasiūlyti Iranui apčiuopiamos pagalbos, nors garsiai reiškia paramą, todėl Teheranas stumia karinę pagalbą nuo Rusijos. Tai mažina Maskvos patikimumą tarp sąjungininkų ir silpnina jos strateginį buvimą.
Maskva, nustumta į šalį dėl ribotų karinių ir ekonominių priemonių, stebi, kaip mažėja jos įtaka Sirijoje, Irane ir Naftą eksportuojančių šalių organizacijos plius (OPEC+) struktūrose.
Karo veiksmų nutraukimas Persijos įlankoje birželio 25 d. Maskvai buvo toks pat netikėtas, kaip ir Izraelio smūgis Iranui birželio 13 d. Rusijai bandant įvertinti oro pajėgų karo padidėjimo pasekmes, reikia atsižvelgti į akivaizdžias analitines klaidas.
Rimčiausios vertinimo klaidos buvo susijusios su JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimu prisijungti prie Izraelio oro kampanijos ir vėlesniu sprendimu ją sustabdyti.
Rusijos ekspertai ir pareigūnai buvo linkę manyti, kad JAV administracija savaitėmis prieš šokiruojantį pirmąjį Izraelio smūgį buvo pasiryžusi derėtis su Iranu, vėliau buvo linkę pabrėžti jo nenorą prisijungti prie karo, o šiuo metu mieliau sureikšmina paliaubų trapumą.
Didelis panašių komentarų srautas negali visiškai nuslėpti ar paneigti Rusijos pozicijų žlugimo platesniu mastu Artimuosiuose Rytuose ir realių galimybių susigrąžinti įtaką trūkumo.
Vienas pagrindinių teiginių, kuriais remdamasi Rusija vertina naują geopolitinę konfigūraciją Artimuosiuose Rytuose, yra nepajudinamas islamo režimo Irane stabilumas.
Mat Rusijos analitikai mano, kad šis režimas atlaikys visus Izraelio ir JAV planus „pakeisti režimą“, paremtus revoliucijos sargybinių korpuso aukščiausių vadų sunaikinimu.
Tik keli Rusijos ekspertai emigracijoje, kaip visuomet įvardyti kaip „užsienio agentai“, teigia, kad 86 metų ajatolos Ali Khamenei valdžia susilpnėjo, o nepasitenkinimas Irane sustiprėjo.
Irano prezidentas Masoudas Pezeshkianas buvo pakviestas kalbėti Minske vykusiame Rusijos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos aukščiausiojo lygio susitikime ir sulaukė naujų patikinimų dėl visapusiškos paramos.
Garsūs pasmerkimai dėl „agresijos“ prieš Iraną negali užmaskuoti Rusijos nesugebėjimo suteikti kokią nors reikšmingą pagalbą valstybei, su kuria ji šių metų sausį pasirašė visapusiškos strateginės partnerystės sutartį.
Iranui, kuris tiekė Rusijai šimtus bepiločių lėktuvų „Shahed-136“, dabar masiškai gaminamų Jelabugos gamykloje Tatarstane, šie tušti žodžiai gali reikšti išdavystę. Todėl Iranas planuoja perginkluoti savo nualintas oro pajėgas Kinijos naikintuvais J-10C, o ne rusiškais Su-35.
Daugeliui kitų regiono veikėjų Maskvos nesugebėjimas palaikyti savo pagrindinio sąjungininko sustiprina įspūdžius, patirtus žlugus Basharo al Assado režimui Sirijoje, kuri kadaise buvo Rusijos tvirtovė projektuojant karinę galią rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir Afrikos link.
Net labiausiai jingoistiškai nusiteikę Maskvos žinovai pripažįsta, kad Tartuso karinio jūrų laivyno bazė ir Chmeimimo oro bazė yra prarastos dėl naujųjų Sirijos valdančiųjų vidinio priešiškumo, taip sumažinant Rusijos pasiekiamumą svarbiausiose konfliktų zonose pasaulio pietuose.
Irano narystė tokiose tarptautinėse organizacijose kaip BRICS (laisva politinė-ekonominė grupė, kurią iš pradžių sudarė Brazilija, Rusija, Indija, Kinijos Liaudies Respublika ir Pietų Afrikos Respublika) ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, Maskvoje vaizduojama kaip pagrindiniai naujos tarptautinės tvarkos ramsčiai, taip pat pasirodė esanti nenaudinga siekiant išvengti pažeminimo dėl Izraelio puolimo.
Sunkiausia Maskvai įsisąmoninti pasikeitusią politinę konfigūraciją Artimuosiuose Rytuose – tai pagrindinis Jungtinių Valstijų vaidmuo, kurį patvirtina Izraelio karinis dominavimas prieš visus priešiškus veikėjus.
Rusijos pagrindiniai komentatoriai D. Trumpą pavaizdavo kaip pelno siekiantį sandorių sudarytoją, ir, beje, ne itin sėkmingą.
Tačiau jo ribotas, bet puikiai pasirinktas oro jėgos panaudojimas ryžtingai paneigė tokias nuomones.
Tik užkietėję „patriotai“ tinklaraštininkai bando apibūdinti dvi savaites trukusį karą kaip „teatrą“, deramai įspėdami apie pernelyg dramatiškus karinius veiksmus, tačiau įžvalgūs ekspertai atkreipia dėmesį į JAV gebėjimą kontroliuoti didelės rizikos eskalaciją ir nuraminti nervingas rinkas.
D. Trumpo įgūdžiai derinant paramą agresyviai Izraelio strategijai su naftos turtingų arabų monarchijų glebesčiavimu vis dar gali atsitrenkti į Irano nesitaikstymo uolas, kurias Rusijos komentatoriai linkę pervertinti.
Įtikinantis naujų grsuinimas naujais smūgiais ir rimta paskata sušvelninti sankcijas vis dar suteikia Jungtinėms Valstijoms išskirtinę įtaką kontroliuojant Irano problemą, o Maskvai lieka stebėti šias konflikto valdymo pratybas, turint mažai galimybių daryti įtaką jų eigai.
Pelnas, kurį Rusija visada tikisi iš karinių veiksmų Artimuosiuose Rytuose paūmėjimo, yra staigus naftos kainų kilimas, kuris šiuo metu būtų atsakas į didėjantį vyriausybės susirūpinimą dėl didelio valstybės biudžeto deficito.
Tik neišdegė. Mat po trumpo ir nedidelio pakilimo etaloninė Brent naftosd kaina grįžo į birželio pradžioje buvusį plokščiakalnį, kuris Rusijai yra per mažas.
Pagrindiniai Persijos įlankos naftos importuotojai laikėsi prielaidos, kad Iranas nebandys trukdyti tanklaivių eismui per Ormūzo sąsiaurį.
Pagrindinis kainų mažėjimo dinamikos veiksnys – Saudo Arabijos pageidavimas padidinti gavybos kvotas visoms Naftą eksportuojančių šalių organizacijos plius (OPEC+) kartelio narėms; šiam žingsniui pritarė Teheranas, o Maskva bandė jam pasipriešinti ir galiausiai nesugebėjo.
Rusijos naftos bendrovės turi tam tikrų pajėgumų didinti gavybą, tačiau jų eksporto nišos pasaulinėje rinkoje darosi vis seklesnės.
Rusija vargu ar gali rasti kokį nors būdą susigrąžinti bent šiek tiek įtakos regione, nes neaišku, ar Vašingtonas ketina atnaujinti derybas su Iranu iš naujai įgytos jėgos pozicijos. V. Putino atkaklus siūlymas teikti tarpininkavimo paslaugas yra nereikšmingas Teheranui.
Pastarajį erzina Rusijos dviveidiškumas, beprasmis D. Trumpui, kuris pasitikėtų savo paties pasiuntiniais, ir nepriimtinas Izraeliui, kurį tikriausiai erzina garsiai Rusijos deklaruojamas solidarumas su Iranu.
Paskutinį dešimtmetį Rusijos diplomatinis manevravimas Artimuosiuose Rytuose buvo paremtas jos pasirengimu projektuoti karinę galią, kaip parodė intervencija į Siriją, ir jos noru sekti Saudo Arabijos pavyzdžiu OPEC+ formate.
Šiuo metu regiono galingiesiems ir išorės suinteresuotiesiems subjektams tampa vis akivaizdžiau, kad Maskva neturi karinių pajėgumų projektuoti galią ir neketina laikytis naftos rinkos taisyklių.
V. Putinas noriai reiškia pagarbą ir net susižavėjimą D. Trumpu, tačiau šios liaupsės negali kompensuoti žalos, padarytos žiauriu jo vykdomo karo (Ukrainoje, – red. past.), kurio neįmanoma laimėti, tęsimu.
Eurasia Daily Monitor. Pavel K. Baev
