Evangelijoje pasakojama apie audrą Galilėjos jūroje, kuri labai išgąsdino valtimi plaukusius Jėzaus mokinius. Matydami, kad šėlstančios bangos užlieja jų valtį, mokiniai žadino miegantį Jėzų: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ (Mk 4, 38). Jėzus nuramino audrą, o mokinius sugėdino dėl silpno jų tikėjimo. Mokiniams dar trūko pasitikėjimo Jėzumi – jei valtyje yra Jėzus, jiems negali nieko blogo nutikti.
Senojo Testamento Jobo knygoje randame pasakojimą apie gilaus tikėjimo vyrą Jobą, kuris išgyveno dramatišką audrą: neteko turtų, šeimos ir susirgo raupsų liga. Nepaisydamas šių netekčių ir sunkios ligos Jobas nepriekaištavo Dievui, bet kalbėjo: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 21). Jobas nešaukė, kaip apaštalai, kad žūstame, bet visiškai pasitikėjo Dievu. Ir šis pasitikėjimas nenuvylė – Jobas atgavo sveikatą, turtus ir šeimyninę laimę.
Dievas kartais leidžia labai sunkiai kentėti patiems geriausiems žmonėms. Pavyzdys gali būti Jėzaus mokiniai, kurie sekė jį paskui ir po jo įžengimo į dangų nešė Evangeliją į pagoniškąjį pasaulį. Beveik visi jie už Evangelijos skelbimą mirė kankinių mirtimi. Bažnyčia į savo kankinių knygą yra įrašiusi nesuskaitomą daugybę krikščionių; jie visi išgyveno didžiulių audrų ir kankinyste paliudijo savo ištikimybę Dievui.
Lietuva savo istorijoje taip pat yra išgyvenusi didelių audrų. Birželio 14-ąją minėjome Gedulo ir Vilties dieną: prisiminėme 1941-uosius, kai geriausi Lietuvos žmonės buvo tremiami į Sibirą; daugelis jų iš tremties negrįžo ir buvo palaidoti Sibiro žemėje. Gyvendamas tremtyje, aplankiau viename Sibiro kaime senas kapines. Mačiau jau sudūlėjusius ir dar tebestovinčius kryžius, ženklinančius, kad čia prieš kelias dešimtis metų buvo palaidoti tremtiniai nuo Baltijos krantų. Kokią didelę audrą jie išgyveno, kai buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir nuvežti į tolimąjį Sibirą gyventi nežmoniškai sunkiomis sąlygomis
Kai mus ištinka didelės audros: ligos, artimųjų praradimas, materialinės netektys, visai natūralu, kad išsigąstame; tai žmogiška reakcija, ir tai nėra nieko blogo. Bloga tik tuomet, kai leidžiame baimei ir nerimui mus užvaldyti ir pametame iš akiračio Viešpatį, kuris bet kokiai audrai gali pasakyti: „Nutilk, nusiramink!“ (Mk 4, 39).
Be tikėjimo pakelti gyvenimo audras labai sunku, ir tai liudija didelis savižudybių skaičius Lietuvoje. Žmonės žudosi, kai jiems atrodo, jog gyvenimas nepakeliamas ir, svarbiausia, kai neturi į ką atsiremti. Apgailėtina, kad žudosi net paaugliai.
Laimingas žmogus, jei, išgyvendamas didelę audrą, šalia savęs turi gerų žmonių, su kuriais gali pasidalyti savo išgyvenimais. Tačiau žmogus ne visuomet gali padėti, todėl būtina išsiugdyti tokį tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, kuris padėtų išsaugoti ramybę pačių didžiausių išbandymų metu.
Jei kasdien skiriame šiek tiek laiko maldai – bendravimui su Dievu, jei įprantame savo džiaugsmais ir skausmais dalytis su mus mylinčiu Jėzumi, tuomet jokios audros bus nebaisios. Galime išsigąsti, bet Dievo artumas padės susigrąžinti ramybę, kaip anuomet padėjo teisiajam Jobui.
Gyvenimo audros išgrynina mūsų tikėjimą; pradedame Dievą mylėti ne dėl to, kad jis gali išgelbėti mus nuo galimų audrų, bet dėl to, kad jis mus myli ir veda į galutinį tikslą – laimingą amžinybę tokiais keliais, kurie mums yra patys reikalingiausi.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
The post „Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 41) – 12 eilinis sekmadienis appeared first on Kauniečiams kasdienės naujienos.
