Dalinkitės
Lietuva vėl mini Juodojo kaspino dieną. Degina žvakutes. Deda gėles ir meldžiasi šiandien – birželio 14-ąją. Bet tremtys, išbuožinimai, žudynės ir kitokios represijos yra datos, kurią dera minėti birželio 15 dieną, pasekmė. Apie tai oficialių renginių anonsuose mažokai primenama.
Prieš keletą metų Kauno istorinėje prezidentūroje vykusiame renginyje visai įdomiai atrodė sumanymas pastatyti laikmetį atitinkantį telefono aparatą, prie kurio priėjus, jis suskambėdavo. Pakėlus ragelį – išgirsdavai sovietinio ultimatumo tekstą. Jo esmė žinoma: įsileidi, išduodi saviškius arba užmušim.
Šiemet to nebėra. Nežinau, ar baigėsi koks nors ten laikinas kažkokio fondo projektas, ar techninės kliūtys ištiko, bet nemanau, kad tai nebėra aktualu.
Juk Seimo svetainėje teberašoma:
„1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija.
Dar 1939 m. dviejų Europos agresorių – Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino „vestuvių“ kraitis – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis (Molotovo–Ribentropo paktas) bei 1939 m. rugsėjo 28 d. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutartis ir jos slaptieji protokolai nulėmė Rytų Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, patekusios į Sovietų Sąjungos įtakos zoną, likimą.
Naudodamasi to meto karo padėtimi ir prisidengdama 1940 m. gegužės 25 d. nota dėl tariamo sovietinių raudonarmiečių grobimo (sovietų bazės, Lietuvos teritorijoje įkurtos remiantis 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartimi), Sovietų Sąjunga atvirai didino spaudimą Lietuvos Respublikai, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos pasienyje telkė karines pajėgas. 1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui buvo įteiktas sovietų ultimatumas, kuris reikalavo išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kaip tariamų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas kaltininkus, sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją neribotą sovietų armijos kontingentą ir dislokuoti ją svarbiausiuose Lietuvos Respublikos centruose. Tai reiškė Lietuvos Respublikos okupaciją. Pagal tarptautinę praktiką įprastinis ultimatumo terminas yra 48 valandos, šio ultimatumo reikalavimai turėjo būti įgyvendinti iki birželio 15 d. 10 val., 9 val. Lietuvos laiku. Ultimatumu buvo laužomos iki to laiko sudarytos sutartys su SSRS, galiausiai sulaužytas ir paties ultimatumo įgyvendinimo terminas – jau birželio 15 d. naktį SSRS pradėjo agresiją prieš Lietuvą. Valstybės sieną kirtę raudonarmiečiai užpuolė Ūtos (Alytaus apskr.) pasienio užkardą ir nužudė posto sargybos viršininką Aleksandrą Barauską. Į paskutinį posėdį Prezidentūroje susirinkusi Lietuvos Vyriausybė priėmė sovietų ultimatumą, o birželio 15 d. sovietų kariuomenė užėmė visą kraštą. Prasidėjo Lietuvos okupacija.
Realią valdžią Lietuvoje įgavo iš Maskvos atvykęs sovietų emisaras Vladimiras Dekanozovas. Jau 1940 m. birželio 17 d. sudaryta marionetinė Lietuvos „Liaudies vyriausybė“, nuosekliai naikinusi Lietuvos visuomenę, politines institucijas ir atvėrusi kelią komunistų partijai įsitvirtinti. Siekiant sudaryti valdžios legitimumo regimybę ir projektuojant Lietuvos „teisėto įstojimo į SSRS“ planus, liepos 1 d. buvo paleistas Lietuvos Seimas ir paskelbti rinkimai į marionetinį „Liaudies seimą“. Tuo pačiu laiku prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai – 1940 m. liepos mėn. suimti ir į Sibirą su šeimomis ištremti buvęs Ministras Pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir kiti (iki 1940 m. pabaigos suimta per 3 000 asmenų, o iki didžiojo trėmimo 1941 m. birželio 14 – per 6 000 žmonių).
Kontroliuojamuose (yra spaudai pasuose) ir klastojamuose rinkimuose į „Liaudies seimą“ „nugalėjo“ Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatai, kurie klusniai vykdė okupantų siūlymą, „prašyti“ sovietų valdžios, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą.
Pirmoji Sovietų okupacija 1940 – 1941 m. sugriovė natūralią Lietuvos valstybingumo raidą (prievartinis valdžios struktūrų keitimas, atimti diplomatinių Lietuvos atstovybių pastatai Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje), brutalia jėga sunaikino egzistavusią socialinę sanklodą, paniekino žmogaus laisves, žmoniškumo vertybes – 1941 m. birželio 14 d. pradėtas pirmasis masinis Lietuvos piliečių trėmimas į Sibirą (vien tik 1940 m. birželio 15 d. – 1941 m. birželio 22 d. įkalinta, nužudyta ir ištremta apie 23 000 Lietuvos piliečių, dar 700 žuvo per 1941 m. birželio sukilimą)[1], 1941 m. birželio 22–27 d. besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos represinės struktūros paliko šėtoniškus pėdsakus Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose.
1940 m. gimė pasipriešinimo okupantams sąjūdis – visą okupacijos penkiasdešimtmetį nenutrūko užsienyje rezidavusių nepriklausomos Lietuvos diplomatų veikla, Lietuvos nepriklausomybė buvo ginama 1944–1953 m. partizaniniame kare, vėlesniais laikais kilo disidentų judėjimas, Katalikų bažnyčia kovojo už tikinčiųjų laisves, kūrėsi kiti visuomeniniai judėjimai prieš okupaciją.“
Taigi štaigi. Kodėl daugiau dėmesio (bent jau iš anksto) skiriama padarinių apraudojimui, o ne priežasties aptarimui? Ypač šiandien. Kai visi gudrūs dasbintis vėliavomis Facebooke, bet labai nedrąsu užduoti klausimą – kuo skiriasi Antanas Smetona nuo Volodymiro Zelenskio arba Carlo Gustafo Emilio Manerheimo? Ne išvaizda, ne tautybe ir ne profesija. Kuo skiriasi savo laikysena?
Žinau, kad tautininkų sielas šis klausimas skaužiai užgauna. Nieko nereikalauju smerkti, juolab neteigiu, kad kitokie srendimai būtų tada 100 proc. Išgelbėję Lietuvą. Ir visgi, – prieš statant kam nors paminklus, reikia pagalvoti, idant paskui nereikėtų griauti.
Mat Maironis rašė:
„Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu: Nuo Volgos mužikai ateis;
Už banko skolas, be derybų draugingų, Nuo žemės nustums jus pečiais.”
Tomas Čyvas
