Po įrašu rasite nuorodas į neseniai pasakytas dviejų žinomų politikų kalbas. Jos kai kam sukėlė daug gardaus juoko, arba, priešingai, papiktino. Bet įsiklausykime – savo paistaluose jie absoliučiai nuoširdūs ir visiškai tikri tuo, ką sako. Ir toje partijoje jie anaiptol nėra vieninteliai taip šnekantys. Tai oficiali šaikos (oficialus savivardis) ideologinė pozicija.
Tai JIE, didžiajam JŲ vadui ir mokytojui išmintingai vadovaujant, SUGRIOVĖ SOVIETŲ SĄJUNGĄ (aha, papasakokite tai kam nors bet kurioje kitoje postsovietinėje šalyje). Kas, kad didysis vadas ir mokytojas tuomet buvo tik vienas iš Sąjūdžio ir besikūriančios valstybės vadovų, amžininkų teigimu, šias vadovaujančias pareigas išlaikęs tik dėl to, kad sulaužė duotą pažadą jas užleisti kitam, kaip kad buvo iš anksto sutarta, o jo partija buvo įsteigta tik 1993 m.
Naujausia Lietuvos istorija nepaliekama krapštukų istorikų rankose, o paverčiama reikšmingu politiniu ištekliumi galiai kaupti ir perrašoma politiniais nutarimais ir potvarkiais – atgaline data Aukščiausioji Taryba pavadinama Atkūriamuoju Seimu, partizanų vadai – prezidentais, taip, matyt, kuriant teisinį precedentą, galop pats tuometinis AT pirmininkas – “pirmuoju valstybės vadovu”. Ne visuotiniu sutarimu ar Konstitucinio Teismo išaiškinimu (pastarasis tam nepalankus), o įžūliai, savųjų Seime rankomis.
Tai JIE, pasirodo, toliau nenuilsdami kovoja su viso pasaulio totalitarizmais ir autoritarizmais. Su Putinu. Su batka. Su Kinija. Tokie masteliai, ne mažiau. Su dar užsilikusiais sovietmečio paminklais ir lentelėmis. “Nuo Vilniaus iki Vilniaus”, kad ir ką tai reikštų. Kad ir kokių finansinių ir žmogiškųjų nuostolių tai Lietuvai atneštų. Argi tai svarbu prieš šiuos gigantiškus užmojus? Keista, kad dar Šiaurės Korėja neužkliuvo, bet gal viskas prieš akis.
Šis, jau tvirtai suręstas ir istorijos vadovėliais, dokumentiniais filmais bei kita populiariąja produkcija įtvirtintas nomenklatūrinis mitas suteikia šiai partijai teisę ne tik į valdžią, bet ir į moralės monopolį. Jam sustiprinti į jos gretas buvo savo laiku kooptuoti tautininkai ir antisovietinio pasipriešinimo veteranai bei stalininių represijų aukos, taip prichvatizavus ir aktyviai naudojant jų moralinį kapitalą, mainais į “kompensacijas”. Dar daugiau, kasmet ropščiantis į Signatarų namų balkonėlį užvaldoma ir basanavičiškos tautinės Lietuvos valstybės atmintis bei valstybingumo tradicija.
Taip istorinis pasakojimas rūpestingai apvalomas nuo nereikalingų elementų, perrašomas ir nupudruojamas. O visi šia praeities įvykių interpretacija abejojantys skelbiami valstybės priešais. Kaip ir visi, kritikuojantys šios vyriausybės darbus. Pasaulio vaizdas paprastas ir aiškus – arba su mumis, arba “dirbi Putinui”, kitų variantų nėra.
Kas, kad šis gelžbetoninis antikomunizmas ima trupėti, atsitrenkęs į tokius nepatogius ir bevelijamus neišgirsti klausimus, kaip šios partijos remtos prezidentės komunistinė praeitis, ir ne bet kur, o ant burokevičininkų, norėjusių sovietų ginklo pagalba atstatyti čia komunistinį režimą, platformos. Kaip ir vienintelė Baltijos šalyse (jau nekalbant apie postsocialistines šalis) nebaigta liustracija. Dabar, po 33 metų, pasišauta kovoti su buvusiais komunistais, “baisimasi” G. Nausėdos nomenklatūriniu sprendimu stoti į LKP prieš pat jos pabaigą. Rėksminga proginė dekomunizacija, moralinio teisuolio vėzdu tvatinant politinius oponentus, apdairiai pamiršus, kad buvusių komunistų pilna ir jų pačių gretose. Bet šiukštu (!)- tik ne dekagėbizacija, tam pagrįsti pasitelkiami patys kvailiausi ir absurdiškiausi argumentai.
Ko bijote, ponai didieji antikomunistai? Slaptieji režimo spec. tarnybų bendradarbiai, kaip ir pačios šios tarnybos tuomet buvo pavaldūs komunistų partijai ir jos kontroliuojami. Jos įgijo valdžią tik su V. Putino atėjimu, kuris, pasak istoriko Jurijaus Felštinskio, sukūrė pirmąją pasaulyje mafijinę kagėbistinę valstybę. Tad kas ten kam dirba?
Atrinktųjų praeities vaiduoklių ir šmėklų (prisiminkime “Komunistų manifesto” ištarmę apie “po Europą klaidžiojančią komunizmo šmėklą”) medžioklė, kurios aiškios krypties, tikslo ir ribų nematyti. Priklausomos nuo politinės konjunktūros jos lieka patogiai paslankios. Spardant bežades statulas, bet, ginkdiev, neliečiant pamatinių totalitarizmo prigimties ir padarinių pirmiausia dvasiai, ir tik po to materijai, klausimų.
Parodomoji kova už demokratiją ir prieš dabartinius kaimynų autoritarizmus, naudojant analogiškus jų taikomiems pilietinių teisių ir laisvių gniuždymo metodus savo šalyje, kas visu gražumu atsiskleidė per kovidą.
Šis nomenklatūrinis mitas, kad ir koks veidmainingas, tačiau išties efektyvus, – anaiptol ne vienintelis. Tokius turi visos bent kiek savo savivaizdžiu besirūpinančios partijos. Pavyzdžiui, socdemai ilgą laiką rėmėsi brazauskine formule “Ir tuomet dirbome Lietuvai”, kol pastaroji, jų lyderiui mirus, palaipsniui tapo nebeaktuali ir buvo pakeista genderistine dienotvarke. O Laisvės partija akivaizdžiai remiasi pažangos mitu – ir partnerystės, ir narkotikai beatodairiškai stumiami kvykaujant apie tokiu būdu neva pasiektiną šios vertybiškai atsilikusios ir savo prietaruose bei netikusiose tradicijose užstrigusios šalies pažangą, tapimą tokia pat “kaip ir kitos progresyvios šalys”. Ir t.t.
Simuliakrai ir simuliacijos, dūmų uždanga ir audringa (dažnai beprasmės ar menkavertės) veiklos imitacija kovojant su praeitimi. O rezultate – apleista dabartis, grėsminga tautos išlikimui ateitis ir augantis represinės valstybės vaidmuo su sau vienasmeniškai prisiskirta teise kištis į piliečių gyvenimus ir juos reguliuoti. Privilegijos ir galios, apie kurias anuometinė nomenklatūra galėjo tik pasvajoti. Atgimstantis pačių naujųjų “išvaduotojų” totalitarizmas…
