Dalinkitės
Kai svarstomi išoriniai veiksmai Vidurinėje Azijoje, Japonija dažnai tarp jų nėra minima – nepaisant to, kad ji turi išskirtinį pranašumą atveriantį kelią sėkmei tose srityse, kuriose Tokijas jį naudoja savaip. Lietuvoje šie reikalai mažai aptariami, tad pateikiame Eurasia Daily Monitor analitiko straipsnį, kuris aktualus šiandienos geopolitikai, ypač karo Ukrainoje kontekste. Čia ji nepelnytai pamiršta.
Japonija yra Azijos šalis, todėl gali prisistatyti kaip viena iš regiono žaidėjų. Kartu ji yra ekonomiškai sėkminga ir įkūnija vakarietiškas kapitalistines ir demokratines vertybes. Todėl Japonija dažnai gali šias vertybes propaguoti veiksmingiau nei Vakarų šalys (europiečiai ar amerikiečiai)
Būtent todėl, kad daugelis Vidurinės Azijos gyventojų Japoniją laiko sava, o ne svetima šalimi (išimčių iš bendro Japonijos vaidmens Vidurinėje Azijoje ignoravimo žr. visų pirma Timur Dadabaev, Japan in Central Asia (London, 2016). EDM, 2021 m. rugsėjo 14 d.; ir CyberLeninka, 2022).
Be to, kadangi Japonija [didindama įtaką] daugiausia dėmesio skyrė mažesniems “minkštosios galios” projektams, o ne dideliems geopolitiniams žingsniams, jai apskritai pavyko išvengti konfliktų su dviem didžiausiais regiono veikėjais – Kinija ir Rusijos Federacija.
Japonija netgi bendradarbiavo su abiem šiomis galybėmis, ir daugelis – pačiame regione – tai vertina palankiai. Kartu ji siekė savo pačios tikslų ir padėjo Vidurinės Azijos šalims pereiti prie demokratiškesnių politinių susitarimų (CyberLeninka, 2018; Academia, 2016).
Japonija galėjo tai daryti ne tik dėl to, kad prisistato kaip Azijos galybė, bet ir todėl, kad yra trečia pagal dydį pasaulio ekonomika. Šis veiksnys leidžia jai skirti pinigų projektams, kuriuos ji nusprendžia remti.
Tokijas taip pat sėkmingai veikė, nes buvo konceptualiai lankstus tiek, o daugelis iki galo jo galimybių neįvertino. Pavyzdžiui, Japonija, o ne Kinija, pirmoji pavartojo terminą “naujasis šilko kelias” kalbėdama apie Rytų ir Vakarų bendradarbiavimą su Centrinės Azijos šalimis (Silk Road Studies, 2008 m. gruodžio mėn.).
Japonija buvo pradininkė žiūrėdama į regioną kaip į visumą ir surengė daugiau susitikimų “penki plius vienas” nei beveik bet kuri kita valstybė, užuot sutelkusi dėmesį į vieną ar kitą šalį irkėlusi įtampą regione, kaip tai darė kai kurios kitos išorės galios (ResearchGate, 2013 m. sausio mėn.; SageJournals, 2022 m. rugpjūčio 29 d.).
Japonija parengė programas, kurios padeda žmonėms vietoje ir tenkindamos jų neatidėliotinus humanitarinius bei ekonominius poreikius, ir kasmet pritraukia daugiau kaip 100 Vidurinės Azijos gyventojų studijuoti Japonijoje, kad regiono gyventojai galėtų susipažinti su japoniškais vakarietiškų humanitarinės pagalbos ir vystymosi idėjų variantais (Vestnik MGIMO-Universiteta, 2020; CyberLeninka, 2022).
Rusijos Tolimųjų Rytų federalinio universiteto Vladivostoke tarptautinių santykių specialistė Marina Dmitrijeva naujame svarbiame straipsnyje išsamiai nagrinėja Japonijos poziciją Centrinės Azijos atžvilgiu (CyberLeninka, 2022).
Ji teigia, kad “Tokijo veiklai regione būdingos ne tiek drąsios iniciatyvos, kiek palaipsniui plėtojami praktiniai projektai, daugiausia orientuoti į ekonominius klausimus”, ir priduria, kad “Japonija Vidurio Azijos šalims save pristato kaip alternatyvą Kinijai ir Rusijai”. Tokijo švelniosios galios politika siekiama neatidėliotinai padėti plėtojant mokyklas ir transporto infrastruktūrą, kartu propaguojant “liberalias vertybes” ir pripažįstant “ypatingą Japonijos ir regiono šalių bendros azijietiškos tapatybės svarbą”.
Pasak Dmitrijevos, kai XX a. 9-ajame dešimtmetyje Japonija pradėjo plėtoti santykius su Vidurinės Azijos šalimis, Tokijas pirmiausia siekė “skleisti regione liberalizmo, demokratijos ir žmogaus teisių idėjas”.
Tai vis dar yra vienas iš pagrindinių Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūros (JICA), kuri prižiūri visas Japonijos pastangas šioje srityje, tikslų.
Tiesa, po to, kai Tokijui nepavyko pasiekti proveržio šiose žmogaus teisių srityse, kaip jis tikėjosi, rusų mokslininkė mano, kad “Tokijas ėmė blaiviau vertinti savo galimybes, nutarė akcentuoti ekonominį ir humanitarinį bendradarbiavimą”. Dėl šio pokyčio Tokijo veiksmai Vidurinėje Azijoje tapo mažiau problemiški ne tik Vidurinės Azijos režimams, bet ir Maskvai bei Pekinui. Iš tiesų, kai kurie [veikėjai] Maskvoje dabar linkę kalbėti apie numanomą Rusijos ir Japonijos “partnerystę” regione (Rusijos taryba, 2017 m. birželio 20 d.).
Tarp svarbiausių projektų, kuriuos Japonija įgyvendino per pastaruosius kelerius metus, paminėtini šie: trijų vietinių oro uostų Uzbekistane ir centrinių oro uostų Kirgizijoje bei Kazachstane modernizavimas, vietinių ir regioninių geležinkelio linijų tiesimas, įskaitant Turkmėnistaną – šalį, kuri dar visai neseniai buvo atsargiai nusiteikusi leisti bet kokiems pašaliniams asmenims dalyvauti vystymo procese. Čia turėtinas omenyje Japonijos konstitucijoje įtvirtintas neutralumas.
Tuo pat metu Tokijas, nors ir nesusireikšmindamas, sulaukė daugiau dėmesio, visame regione, propagavo tiek tradicinę japonų kultūrą, tiek modernesnes jos forma. Tai paskatino daug Vidurinės Azijos gyventojų mokytis japonų kalbos, o kai kuriuos iš jų – apsilankyti Japonijoje – būnant turistais ar mokslininkais. Bent jau šios tradicijos perduoda visai kitokią žinią nei tos, kurias skleidžia Kinija ir Rusija.
Vienas iš rimtų Japonijos pastangų Vidurinėje Azijoje rodiklių yra tai, kad JICA šiuo metu turi atstovybes Kirgizijoje, Tadžikistane ir Uzbekistane bei mažesnį kontaktinį biurą Kazachstane. Šie biurai prižiūri japonų ekspertų atvykimą į šias šalis ir daugiau kaip 100 Vidurinės Azijos gyventojų išsiuntimą į Japoniją. Tadžikistano plėtros agentūra teigia, kad šiuo metu vykdo 32 projektus, kurių bendra vertė 341 mln. dolerių. Kitų keturių regiono šalių skaičiai yra panašūs.
Dmitrijevos teigimu, “šiuo metu Japonijos politika Vidurinėje Azijoje daugiausia remiasi daugybe paramos vystymuisi, kultūrinės diplomatijos ir humanitarinės pagalbos programų”, o visa tai retas kuris ketina remti. Tačiau kiti Rusijos komentatoriai įtariai vertina Japonijos motyvus ir veiksmus , atsižvelgdami į tai, kad ji yra JAV sąjungininkė ir Putino karo Ukrainoje priešininkė (“Vestnik MGIMO-Universiteta”, 2020 m.; “Journal RAN”, 2020 m. rugsėjo 18 d.).
Tikėtina, kad kai kurie [veikėjai] Pekine yra ne mažiau įtarūs. Ir tai gali sukelti Tokijo bei šių dviejų galybių konfliktus; tačiau kol kas Japonija tyliai plečia savo įtaką Vidurinėje Azijoje, kas gali turėti ilgalaikių pasekmių, net jei šiuo metu Vakaruose tai iš esmės ignoruojama.
Straipsnio autorius Paul Goble yra Eurasia Daily Monitor portalo analitikas
