Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Abi komunizmo versijas įvardijančius žodžius tenka rašyti su kabutėmis. Juk, kaip minėta, pati ,,rytietiško“ ir ,,vakarietiško“ komunizmo skirtis yra pramanyta ir dirbtinė, nes komunizmas kaip ideologinė ir politinė doktrina yra grynai vakarietiškos kilmės ir būtent Europoje atsiradęs reiškinys. Mūsų dienomis daroma viskas, kas įmanoma, kad šis pamatinis faktas būtų pamirštas, nes kitaip nebūtų įmanoma sukurti ir palaikyti minėtos dirbtinės skirties. Nors ši skirtis nėra pagrįsta nei teoriniu, nei istoriniu požiūriu, ji yra gyvybiškai svarbi dabar vykstančios naujos ,,revoliucijos“ reikalui. Sunku ar veikiau neįmanoma įsivaizduoti, kad apskritai būtų pavykę eksportuoti naują komunistinės revoliucijos bangą į tik ką komunistinės tironijos atsikračiusias ir į Vakarus ,,integruojamas“ Vidurio ir Rytų Europos šalis, jeigu nebūtų buvęs sukurtas ir sėkmingai paskleistas bei įtvirtintas mitas, kad esama dviejų komunizmų – barbarišku bei žiauriu įvardijamo rusiškojo ir civilizuotu bei humanišku pristatomo vakarietiško komunizmo. 

Būtent tariamai demokratinio vakarietiškojo ir totalitarinio rytietiškojo komunizmo išsiskyrimas buvo lemtingai svarbus veiksnys, suteikęs naują idėjinį ir organizacinį impulsą tęsti ir plėtoti XIX a. pradėtą pasaulinės komunistinės revoliucijos žygį. Visuotinis ,,demokratinio“ komunizmo triumfas reiškė tik tai, kad ši revoliucija tam tikra prasme sugrįžo namo – jos centras iš Sovietų Sąjungos persikėlė į Vakarų Europą. O šiai revoliucijai tęsti ir plėtoti būtiną politinę erdvę sukūrė kaip tik tuo metu – nuo 1992 m. pasirašytos Mastrichto sutarties  – įsibėgėjęs Europos integracijos procesas. Tačiau jis laidavo ne tik politinę erdvę, bet ir suteikė sovietų diskredituotai komunistinės revoliucijos idėjai jos atpažinti beveik neleidžiančią ir todėl patrauklią ją slepiančią kaukę. 

ES integracija nėra paprastas žmonių, tautų ir valstybių vienijimasis. Ji yra revoliucija griežčiausia žodžio prasme, ir savo užmojais ne tik niekuo nenusileidžia visoms Eurazijoje nuo XVI a. iki dabar įvykusioms revoliucijoms, bet jas net pranoksta. Vykdant permanentinės europeizacijos revoliuciją siekiama ne tik iš pagrindų ir neatpažįstamai pertvarkyti Europą – šis pertvarkymas iš tikrųjų yra dar vienas ir pats radikaliausias mėginimas sukurti Naują pasaulį ir Naują žmogų. Kaip 1950 m. rašė vienas iškiliausių šio plano architektų ir vykdytojų J. Monnet, iki tol Europa ir europiečiai tiesiog neegzistavo. Kad  būtų aiškesnė gelminė  ir savaime ne akivaizdi šio iš pažiūros keisto teiginio prasmė, jį galima persakyti kitaip: nuo XVI a. gyvuojanti Europa nelaikoma tikra Europa, o joje nuo seno gyvenantys europiečiai nepripažįstami tikrais europiečiais, nes toji Europa laikoma Senuoju pasauliu, o pats europietis – Senuoju žmogumi. Senoji Europa privalo būti europeizuota – šitaip „sveiko proto“ požiūriu paradoksaliai (panašiai kaip ,,sviestas turi būti sviestinamas“) buvo įvardytas praėjusios amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjusios „integracijos“, o iš tikrųjų – permanentinės europeizacijos revoliucijos tikslas. 

Kadangi permenentinė europeizacijos revoliucija tapo nuolatinio ir kryptingo Senosios Europos naikinimo ir Naujosios Europos konstravimo procesu, atrodo dėsninga, kad šios revoliucijos vedliai yra ir ES toliau integruojančio bei europeizuojančio valdančiojo sluoksnio branduolį sudaro ,,europinių vertybių“ skleidėjais virtę būtent eurokomunistinio judėjimo nariai bei septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos aktyvistai ir lyderiai. Tad natūralu, kad pagrindinis europeizacijos ir sovietizacijos revoliucijų tikslas iš esmės yra tas pats – sugriauti Senąjį pasaulį, panaikinant tris kertinius jo atramos stulpus – Dievą, tautą ir prigimtinę šeimą. Visi jų šalininkai ir gynėjai automatiškai laikomi Senojo pasaulio žmonėmis ir su jais atitinkamai elgiamasi – į juos žvelgiama su neslepiama panieka ir atvira neapykanta. 

Revoliucija vykdoma remiantis modifikuota, t. y. liberalizmo idėjomis atskiesta, marksistinio komunizmo ideologija, tad ją tiksliau būtų laikyti ir vadinti paneuropine liberalmarksistine revoliucija. Tačiau šitoks „liberalizavimas“ toli gražu nereiškia, kad ši revoliucija yra mažiau radikali. Kaip netrukus bus parodyta, yra kaip tik atvirkščiai – ji yra kur kas radikalesnė už visas anksčiau vykusias komunistines revoliucijas. Kitaip negu jos pirmtakės, ši revoliucija nėra atvirai smurtinė. Tačiau civilizuota išorė neturi klaidinti: pagrindinis principas – nepalenkiamai griežtas visuomenės skirstymas į Senuosius ir Naujuosius žmones, antžmogius ir ikižmogius – ne tik išlieka, bet yra taikomas dar nuosekliau ir plačiau.

Sovietinio komunizmo laikais asmenį Senuoju žmogumi arba ikižmogiu paversdavo  „neteisinga“ socialinė ir klasinė kilmė bei „retrogradiškos“ arba „reakcingos“ pažiūros ir įsitikinimai. Šių dviejų kriterijų pakako, kad parijais – beteisiais ir niekinamais „klasiniais priešais“ – taptų didžiulės žmonių grupės ir net ištisi visuomenės sluoksniai. Dabar jais verčiama didžioji visuomenės dalis, o kalbant tiksliau – kone visa visuomenė. Mat ankstesnysis klasinis, socialinis ir politinis priklausomybės Seniesiems žmonėms ir ikižmogiams kriterijus pradėtas laikyti pernelyg siauru ir pasenusiu. Jis keičiamas kitu ir kur kas platesniu – nes lengvai pritaikomu praktiškai  visai visuomenei – antropologiniu kriterijumi. Šis kriterijus – tai asmens pritarimas arba nepritariamas pažangios ir ,,vienintelės teisingos“ genderizmo ideologijos (panašiai kaip kadaise sovietinio komunizmo) dogmoms. Pritaikius šį kriterijų ,,atskalūnų“ ir ,,atplaišų“, Senųjų žmonių ir ikižmogių sluoksnis yra kur kas didesnis nei visuomenės dalis, priskirta Senajam pasauliui per bet kurią ankstesnę revoliuciją. 

Visiems, išdrįstantiems nesilenkti genderizmo ideologijos ,,tiesai“, kabinama homofobų etiketė. Terminas ,,fobija“ pirmiausia vartojamas psichiatrijoje ir nurodo psichinę patologiją. Tad automatinis ir masinis šios etiketės klijavimas reiškia viena: visi manantieji, kad skirtingų lyčių asmenų ryšys biologiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu vis dėlto nėra tapatus vienos lyties asmenų ryšiui, praktiškai yra laikomi ir įvardijami kaip psichinę negalią turintys individai ar tiesiog psichikos ligoniai. Į ligonių kategoriją patenka visa genderizmo ideologijos dar „neapšviesta“ ir „neperauklėta“ visuomenė. Belieka pripažinti, kad eiti taip toli – absoliučią piliečių daugumą paskelbti psichiniais ligoniais – nedrįso joks iki šiol egzistavęs totalitarinis režimas. Net totalitarinė sovietinio komunizmo imperija šiuo atžvilgiu dar buvo palyginti nedrąsi. Nors joje psichiatrija buvo naudojama kaip įrankis kitaminčiams slopinti, vis dėlto liūdnai pagarsėjusi diagnozė „lėtinė šizofrenija“ ir ją lydintis „gydymas“ buvo taikomi anaiptol ne visiems santvarka nesižavintiems šalies piliečiams, o tik didžiausiems „atskalūnams“ – drąsiausiems ir nesutaikomiasiems komunistinio režimo kritikams. Tai reiškia, kad vis dėlto dar buvo išlaikoma ir pripažįstama bent minimali skirtis tarp ideologiškai ir politiškai „neteisingo“ mąstymo ir psichinio nukrypimo. 

Be abejo, homofobo etiketė yra moralinis ir psichologinis tyčiojimasis iš asmens ir jo žeminimas. Tačiau tokia etiketė toli gražu nėra vien tariamos ligos diagnozė. Vykstančios liberalmarksistinės seksualinės revoliucijos kontekste ji įgyja ideologinę bei politinę prasmę. Tai reiškia, kad tokios etiketės primetimas asmeniui yra ne kas kita, o apkaltinimas antirevoliucingumo nuodėme. Šiuo atžvilgiu homofobo etiketė niekuo nesiskiria nuo sovietmečiu klijuotų „liaudies priešo“, „buržuazinio nacionalisto“, „reakcingo klerikalo“, „tarptautinio imperializmo tarno“ ir kitų esą demaskuojančių ir smerkiančių etikečių, kuriomis būdavo  apdalijami režimui nelojalūs asmenys. 

Šitoks tęstinumas nepalieka jokių iliuzijų: sovietmečiu „liaudies priešai“ neturėjo teisės egzistuoti ir privalėjo būti nušluoti nuo žemės paviršiaus. Komunistinę doktriną pakeitusi genderizmo ideologija šiuo atžvilgiu taip pat nepripažįsta jokių kompromisų. Kadangi homofobai yra Senojo pasaulio liekanos, revoliucijos kuriamame Naujajame pasaulyje homofobiškai mąstantiems individams vietos nebus. 

Vykstančios pasaulinės liberalmarksistinės revoliucijos šerdis – antropologinis ir moralinis bei kultūrinis virsmas, turintis iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, o pirmausia seksualinius ir šeimos santykius. Kadangi ši revoliucija yra tik pasaulinės komunistinės revoliucijos tęsinys ir naujas jos tarpsnis, ji neišvengiamai išsaugo visus struktūrinius praėjusio šimtmečio komunistinių revoliucijų bruožus. Kaip ir anksčiau, šios revoliucijos ideologams reikalinga pavergtą ir kenčiančią žmoniją reprezentuojanti bei jos kančias įkūnijanti klasė. Anksčiau ja buvo proletariatas. Dabar labiausiai pavergta ir pažeminta klase buvo paskelbtos įvairios marginalios visuomenės grupės, o pirmiausia – seksualinės mažumos. 

Naujos labiausiai pavergtos ir pažemintos klasės kova už savo teises privalo būti organizuota ir jai turi būti vadovaujama. Būtent todėl tarptautinis LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) judėjimas faktiškai tapo internacionalinio komunistinio judėjimo įpėdiniu ir pakaitalu. Idėjinis ir oganizacinis paties LGBT judėjimo branduolys yra ideologiškai ir politiškai jam vadovaujantis etatinių aktyvistų avangardas. Nuo savo pirmtakų – profesionalių komunistinių revoliucionierių – jis skiriasi nebent tuo, kad jam nereikia veikti pogrindyje, o jo revoliucinis triūsas dosniai apmokamas ne tik privačių rėmėjų, bet ir daugelio valstybių mokesčių mokėtojų pinigais. Šių aktyvistų – judėjimo politinio elito – santykis su eiliniais nariais ir jų tariamai ginamais bei laisvinamais seksualinių mažumų atstovais yra lygiai toks pat, koks kadaise buvo komunistinio judėjimo vadų santykis su panašiai ginamais ir laisvinamais bei į kovą už ,,šviesią ateitį“ vedamais proletarais. Vieni ir kiti tėra laikomi įrankiais tik vadams žinomiems tikslams įgyvendinti.

Genderizmo ideologija galėjo tapti Europoje vykstančios liberalmarksistinės revoliucijos varomąja jėga tik todėl, kad ji visiškai išskleidė marksistinėje revoliucijos teorijoje glūdinčią, bet dar iki galo neišsakytą kertinę idėja. Ją galima vadinti radikalaus socialinio konstruktyvizmo idėja. Ji itin paprasta – tai yra jokia ligšioline žmogiškąja patirtimi ar mokslo žiniomis neparemtas, taigi absoliučiai aklas tikėjimas, kad žmogus neturi jokių prigimtinių dvasinių ir biologinių savybių. Tik socialinio konstruktyvizmo perspektyvoje visiškai atsiskleidžia ir tikroji pačios antžmogio idėjos prasmė. Antžmogis yra dabartinę žmoniją peržengianti būtybė. Apibūdinant jį garsiojo R. Musilio romano pavadinimo žodžiais, jis yra „žmogus be savybių“ – iš gamtinio determinizmo ir visų biologinės prigimties apribojimų išsilaisvinęs, turintis viršžmogiškų galių laisvai konstruoti save ir visą esiniją žmogiadievis.

Tačiau ypatinga gamtinio ir biologinio determinizmo pančių atsikračiusių antžmogių laisvė gali būti įgyvendinta tik įtvirtinus tokią pat ypatingą jų lygybę. Jos taip pat neįmanoma mąstyti remiantis jokiais įprastiniais žmogaus vaizdiniais. Lyčių lygybė įprastai suprantama kaip paprasčiausia moters ir vyro lygybė. Šis iš sveiko proto kylantis naivumas ir patiklumas kaip tik ir yra galbūt pagrindinis genderistinės ideologijos jėgos šaltinis. Joks protingas ir sąžiningas  žmogus neprieštaraus tam, kad moterys ir vyrai turėtų lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir politines teises bei vienodas galimybes realizuoti savo žmogiškuosius poreikius ir gebėjimus. Bet šis natūralus sveiko proto požiūris trukdo perprasti paslėptas genderistinio ideologinio mąstymo apie žmogų prielaidas ir atsispirti patraukliems „žmogaus teisių“ ar „lyčių lygybės“ šūkiams. Jis trukdo, nes neleidžia pastebėti, kad paprasčiausiai nėra ko ginti. Juk genderizmo ideologijos požiūriu nėra nei prigimtinio žmogaus, nei dviejų skirtingų žmonijos lyčių. Akivaizdžiai matomas ir sveikam protui abejonių nekeliantis moterų ir vyrų egzistavimas esąs tik iliuzija, o tikėjimas biologiniais ar biologijos bent iš dalies nulemtais lyčių skirtumais – rietaringu ir stereotipiniu laikomo mąstymo paveldas ir reliktas. 

Kaip tik todėl genderistinė revoliucija skiriasi nuo ankstesnių komunistinių revoliucijų ir yra už jas radikalesnė. Nors ir pretendavusi į totalumą, komunistinė revoliucija vis dėlto iš esmės dar buvo ekonominė ir socialinė revoliucija. Jos reikalo tęsėja ir įpėdinė genderistinė revoliucija persikelia į kitą plotmę – ji tampa biopolitine revoliucija. Apibūdinimas  „biopolitinė revoliucija“ nurodo naują tęsiamos ir gilinamos revoliucijos tikslą – juo tampa siekis išlaisvinti visuomenę ir iš tų tarpusavio santykių, kuriuos buvo įprasta sieti su natūraliais gamtiniais, o pirmiausia – biologiniais lyčių skirtumais. Gamtinę žmogaus prigimtį turinti pakeisti biopolitinė revoliucija vykdoma paradoksaliu būdu – ji tampa užmoju įveikti žmogaus gamtiškumą, arba mėginimu visiškai  paneigti ar panaikinti visas žinomas ir laikytas reikšmingomis žmonių biologines savybes ir skirtumus.

Jei genderizmo ideologijos šalininkams apskritai rūpi kokios nors teisės, tai yra ne žmogaus, o tik antžmogio teisės. Visiškai kitą prasmę šioje ideologijoje įgyja ir „lygybės“ sąvoka. Ši ideologija skelbia ne žmonių, bet individų lygybę. Žmonių lygybės pagrindas yra natūralūs ir todėl niekada visiškai nepanaikinami jų skirtumai. Kaip tik juos turėdamas omenyje Aristotelis tvirtino, jog absoliuti žmonių lygybė neįmanoma iš principo – jie gali būti lygūs tik tam tikru atžvilgiu. 

Nepripažindamas prigimtinio žmogaus ir pakeisdama jį individu, genderizmas automatiškai nutrina ir ignoruoja natūralius žmonių skirtumus ir todėl gali postuluoti ne santykinę – žmonių, bet absoliučią – individų – lygybę. Tačiau tokia nuo realių skirtumų atsaistyta lygybė yra, griežtai kalbant, tik vienodumo lygybė. Iš tiesų skirtingi gali būti tik žmonės. Individai visada būna vienodi. Jų skirtumai – tik paviršutiniški ir tariami.

Kurdamas vienodžiausią, beveidiškiausią ir pilkiausią visuomenę žmonijos istorijoje genderistinis judėjimas sugeba tai nuslėpti, sukurdamas unikalų reiškinį, kurį galima pavadinti vienodumo įvairove arba įvairovės vienodybe. Šis reiškinys – tai savotiškas bespalvę vienodybę pridengiantis „vaivorykštės“ efektas – įvairovės iliuziją sukuriantis ir palaikantis tariamų ir todėl bereikšmių skirtumų spalvingas fejerverkas.  Šis efektas sukuriamas gana paprastai – trumpą ir skurdų dviejų prigimtinių lyčių asortimentą pakeičia  platus ir iš principo galintis neribotai ilgėti socialiai konstruojamų arba tiesiog „socialinių lyčių“ sąrašas .

Genderizmo ideologai kliaujasi garsiosios orveliškosios dvimintės technologija: jie sugeba pareikšti, kad tokių žmonių lyčių kaip moterys ir vyrai nėra, ir tuo pat metu pateikia ilgiausią ,,socialinių“ lyčių vardyną. Jų sukonstruota ,,socialinės“ lyties sąvoka yra įspūdingas intelektualinio manipuliavimo ar veikiau triuko žaidžiant sąvokinėmis dviprasmybėmis ir jas kuriant pavyzdys: būsimiesiems genderizmo ideologijos adeptams, lygiai kaip ir orveliškosios visuomenė nariams, įskiepijama dvimintė. Jie išmokomi nepastebėti, kad kalbant apie ,,socialines“ lytis yra manipuliuojama pačia ,,lyties“ sąvoka. Vienais atvejais lyg ir duodama suprasti, jog turimos omenyje ,,tikros“, tai yra tradiciškai suprantamos lytys, tačiau kitais atvejais ,,lytys“ tapatinamos tik su įvairiomis ,,seksualinio elgesio orientacijos“ rūšimis. Taigi suplakant ,,lyties“ ir ,,elgesio“ sąvokas  sąmoningai painiojami biologiniai ir socialiniai žmogaus egzistavimo aspektai. 

Lygybės įvairovėje šūkis – tipiškas šios technologijos taikymo pavyzdys: iš tiesų lygybė yra teigiama ir neigiama tuo pačiu metu. Jos siekis ir reikalavimas yra triukšmingai deklaruojamas, tačiau jis iš tiesų yra tik tariamas – tuščias ir todėl beprasmis. Tuo nesunku įsitikinti atlikus paprastą mintinį eksperimentą. Galima dalykiškai svarstyti, kuriais atžvilgiais ir kiek yra lygios ir skirtingos abi lytis – moterys ir vyrai. Ir čia pat galima paklausti: kokiu atžvilgiu ir kokia prasme yra lygūs ,,socialinių“ lyčių atstovai – pvz., aseksualai, biseksualai, transseksualai, bigenderiai, poliamorai ir t. t.? Šitaip paklausus aiškėja, kad dalykiškai mąstyti tokios ,,lygybės“ neįmanoma, nes nėra lyginimui būtino išeities taško – tikrų lyginamų individų skirtumų. Būdami gryni socialiniai konstruktai, šie skirtumai yra bereikšmiai – efemeriški ir tik tariami.